Kaip dažnai šiais pirmais Jubiliejaus mėnesiais girdėjome kalbant apie gailestingumo darbus! Šiandien Viešpats kviečia mus atlikti rimtą sąžinės patikrinimą. Negalime pamiršti, kad gailestingumas yra ne abstraktus žodis, o gyvenimo būdas: žmogus gali būti arba gailestingas, arba negailestingas; tai yra gyvenimo būdas. Aš pasirenku gyventi gailestingai arba negailestingai. Viena yra kalbėti apie gailestingumą, o kita – juo gyventi. Remdamiesi apaštalo Jokūbo žodžiais (plg. Jok 2, 14–17) galime sakyti: gailestingumas be darbų negyvas. Būtent! Gailestingumą atgaivina nuolatinė dinamika, kuriama priimant stokojančius ir turinčius dvasinių ar materialinių sunkumų žmones. Gailestingumas turi akis, kad pamatytų; ausis, kad išklausytų; rankas, kad vėl pakeltų...

Kasdieninis gyvenimas suteikia mums galimybę savo rankomis paliesti daugelio vargšų ir kenčiančiųjų poreikius. Ypatingo mūsų dėmesio reikia, kad pastebėtume daugelio mūsų brolių ir seserų kančią ir stoką. Kartais susiduriame su dramatiško skurdo situacijomis, tačiau, atrodo, jog jos mūsų nepaliečia. Gyvenimas vyksta toliau, tarsi nieko nebūtų nutikę, lydint abejingumui, kuris mus galiausiai padaro veidmainius ir, to net nepastebint, veda į dvasinę apatiją, kuri sustingdo sielą ir padaro gyvenimą nevaisingą. Žmonės, kurie praeina pro šalį, kurie tęsia savo gyvenimus neatkreipdami dėmesio į kitų asmenų dvasinius ir materialinius poreikius, yra žmonės, kurie praeina pro šalį negyvendami ir kitiems nepatarnauja. Gerai įsidėmėkite: kas gyvena ne tam, kad tarnautų, tarnauja ne tam, kad gyventų.

Dievo gailestingumas turi tiek daug aspektų! Tačiau kartu ir tiek daug veidų, laukiančių gailestingumo, atsisuka į mus. Tie, kurie savo gyvenime patyrė Tėvo gailestingumą, negali likti abejingi brolių poreikiams. Jėzaus pamoka, kurią girdėjome, neleidžia jokių pasiteisinimų: aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte; buvau nuogas, keleivis, ligonis, kalinys, ir jūs man padėjote (plg. Mt 25, 35–36). Negalima delsti sutikus išalkusį žmogų: jis privalo būti pamaitintas. Jėzus mums tai sako! Gailestingumo darbai yra ne teorinės idėjos, bet konkretūs liudijimai. Jie mus įpareigoja atsiraitoti rankoves ir imtis veiksmo, kad kančia palengvėtų.

Dėl pokyčių mūsų globaliame pasaulyje tam tikrų materialinio ir dvasinio skurdo formų padaugėjo. Todėl suteikime artimo meilės vaizduotei erdvės, kad atpažintume naujas veikimo galimybes. Taip gailestingumo kelias taps vis konkretesnis. Turime likti budrūs kaip sargybiniai, kad krikščioniškas žvilgsnis, susidurdamas su iš gerovės kultūros kylančiu skurdu, nesusilpnėtų ir gebėtų susitelkti į esminius dalykus. Žvelgti į esminius dalykus. Ką tai reiškia? Žvelgti į Jėzų, matyti Jėzų alkstančiame, kalinyje, ligonyje, nuogame; tame, kuris neturi darbo ir turi išlaikyti savo šeimą. Matyti Jėzų tuose žmonėse, mūsų broliuose ir seseryse; matyti Jėzų tame, kuris yra vienišas, liūdnas; tame, kuris suklydo ir jam reikia patarimo; tame, kuris nori eiti tyloje ir jaustis lydimas. Tai yra darbai, kuriuos Jėzus prašo mūsų atlikti! Matyti Jėzų juose, tuose žmonėse. Kodėl? Todėl, kad taip Jėzus mato mane, mato mums visus.