Klausėmės ištraukos iš Mato evangelijos (11, 2–6). Evangelistas siekia, kad mes įsiskverbtume į Jėzaus slėpinį, labiau suprastume jo gerumą ir gailestingumą. Perteikiamas toks epizodas: Jonas Krikštytojas, būdamas kalėjime, pasiunčia savo mokinius pas Jėzų ir užduoda labai aiškų klausimą: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (3 eil.). Jis išgyveno tamsos momentą… Jonas nekantriai laukė Mesijo ir vaizdingai apibūdino jį savo pamoksluose kaip teisėją, kuris galiausiai įgyvendins Dievo Karalystę, nuskaistins savo tautą, atsilygindamas geriesiems ir nubausdamas bloguosius.

Štai kaip Jonas pamokslavo: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10). Dabar Jėzui pradėjus viešąją misiją kitokiu būdu, Jonas kenčia, nes išgyvena dvejopą tamsą: tai jo kalėjimo celės tamsa ir širdies tamsa. Jis nesupranta šio Jėzaus veikimo stiliaus ir nori sužinoti, ar jis iš tikrųjų yra Mesijas, ar jam laukti ko nors kito. Pirmiausia susidaro įspūdis, kad Jėzaus atsakymas neatitinka Jono klausimo. Jėzus sako: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (4–6 eil.). Čia paaiškėja Jėzaus intencija. Jis atsako nurodydamas, kad yra Tėvo gailestingumo įrankis, einantis pasitikti kiekvieno, atnešantis paguodą, išgelbėjimą ir taip parodantis Dievo teisingumą. Aklieji, luošiai, raupsuotieji, kurtieji atgauna savo orumą ir nebėra išskirti dėl savo ligos, mirusieji grąžinami į gyvenimą, o vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena. Tai Jėzaus veiklos sintezė – jis šitaip parodo Dievo veikimą, daro jį regimą ir apčiuopiamą.

Iš šio Kristaus gyvenimo pasakojimo Bažnyčia gauna labai aiškią žinią. Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį bausti nusidėjėlių, nei sunaikinti nedorėlių. Jie veikiau kviečiami atsiversti, kad matydami Dievo gerumo ženklus galėtų rasti kelią sugrįžti. Psalmėje sakoma: „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, – Viešpatie, kas išliks gyvas? Bet tu turi galybę atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume“ (Ps 130, 3–4). Teisingumas, kurį Jonas Krikštytojas padaro savo skelbimo šerdimi, Jėzuje reiškiasi pirmiausia kaip gailestingumas. Pirmtako abejonės tik iš anksto nurodo tą nuostabą, kurią Jėzaus veiksmai ir žodžiai sukels vėliau. Todėl Jėzaus atsakymo išvada yra suprantama. Jis sako: „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (6 eil.). Pasipiktinimas reiškia kliūtį. Taip Jėzus įspėja dėl ypatingo pavojaus: jeigu kam nors trukdo tikėti Jėzaus gailestingumo darbai, vadinasi, tas žmogus turi neteisingą Mesijo įvaizdį. Tačiau palaiminti tie, kurie žvelgdami į Jėzaus darbus ir žodžius šlovina danguje esantį Tėvą.

Jėzaus įspėjimas visuomet aktualus: ir šiandien žmonės turi tokius Dievo įvaizdžius, kurie trukdo patirti jo tikrą buvimą. Kai kurie žmonės susikonstruoja „savadarbį“ tikėjimą, apribojantį Dievą žmogaus troškimų ir įsitikinimų erdve. Toks tikėjimas nėra atsivertimas į apsireiškiantį Viešpatį, priešingai, trukdo jam reikliai žadinti mūsų gyvenimą ir sąmoningumą. Kiti sumenkina Dievą paversdami melagingu stabu; jie taria jo šventą vardą pateisindami savo interesus, net neapykantą bei smurtą. Dar kitiems Dievas yra tik psichologinis prieglobstis apsisaugoti sudėtingais momentais. Tai tikėjimas, susitelkęs į save patį, nepraleidžiantis Jėzaus galios ir gailestingos meilės, traukiančios prie brolių. Dar kiti suvokia Kristų tik kaip gerą dorovės mokytoją, vieną iš daugelio buvusių istorijoje. Galiausiai yra tokių, kurie įstraigina tikėjimą grynai dvasiniu santykiu su Jėzumi, panaikindami jo misionierišką galią, gebančią perkeisti pasaulį ir istoriją. Mes, krikščionys, tikime į Dievą Jėzų Kristų ir trokštame augti jo meilės slėpinio gyva patirtimi.

Todėl stenkimės, kad jokia kliūtis netrukdytų Tėvo gailestingam veikimui ir prašykime didžio tikėjimo dovanos, kad ir mes galėtume tapti gailestingumo ženklais ir įrankiais.