Girdėjome Luko evangelijos ištrauką (Lk 6, 36–38), pagal kurią suformuluotas šių ypatingų Šventųjų metų šūkis: „Gailestingi kaip Tėvas“. Visas sakinys skamba taip: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (36 eil.). Tai ne tik pagauli frazė, bet ir gyvenimo užduotis. Kad gerai suprastume šį pasakymą, galime palyginti jį su paraleliniu tekstu iš Mato evangelijos, kur Jėzus sako: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (5, 48). Palaiminimais prasidedančiame Kalno pamoksle Viešpats moko, kad tobulumas glūdi meilėje, kuri yra visų Įstatymo nurodymų pilnatvė. Šiuo požiūriu šventasis Lukas paaiškina, kad tobulumas yra gailestinga meilė: būti tobulam reiškia būti gailestingam. Ar negailestingas žmogus gali būti tobulas? Ne! Ar negailestingas žmogus yra geras? Ne! Gerumas ir tobulumas šaknijasi gailestingume. Žinoma, Dievas yra tobulas. Tačiau, jei žvelgiame į jį šiuo požiūriu, žmonėms tampa neįmanoma siekti tokio absoliutaus tobulumo. Kita vertus, jei žvelgiame į jį kaip į gailestingą, tai leidžia mums geriau suprasti, kas sudaro jo tobulumą, ir tai ragina mus būti tokius kaip jis, pilnus meilės, užuojautos, gailestingumo.

Užduodu sau klausimą: ar Jėzaus žodžiai yra realistiški? Ar tikrai įmanoma mylėti taip, kaip myli Dievas, ir būti gailestingiems kaip jis?

Žvelgdami į išganymo istoriją, matome, kad visas Dievo apreiškimas yra nesiliaujanti ir nepailstanti meilė žmonijai. Dievas yra kaip tėvas ar motina, mylintis begaline meile ir gausiai išliejantis ją kiekvienam kūriniui. Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra Dievo meilės žmogui istorijos kulminacija. Ši meilė tokia didelė, kad tik Dievas gali ją įgyvendinti. Aišku, mūsų meilė, palyginti su šia neišmatuojama meile, visuomet stokojanti. Tačiau kai Jėzus kviečia mus būti gailestingus kaip Tėvas, jis neturi omenyje kiekybės. Jis kviečia savo mokinius tapti jo gailestingumo ženklais, kanalais, liudytojais.

Bažnyčia tegali būti Dievo gailestingumo sakramentas pasaulyje visais laikais ir visai žmonijai. Todėl kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti gailestingumo liudytoju, ir tai vyksta einant šventumo keliu. Pamąstykime apie daugybę šventųjų, kurie tapo gailestingi, nes leidosi, kad jų širdys būtų pripildytos dieviškojo gailestingumo. Jie įkūnijo Viešpaties meilę išliedami ją į kenčiančios žmonijos daugeriopus poreikius. Gailestingosios meilės išsiskleidimas daugybe formų leidžia atpažinti gailestingą Kristaus veidą.

Galime paklausti savęs, ką reiškia mokiniams būti gailestingiems? Jėzus tai paaiškina dviem veiksmažodžiais: „atleiskite“ (Lk 6, 37) ir „duokite“ (38 eil.).

Pirmiausia gailestingumas reiškiasi atleidimu: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (37 eil.). Jėzus nesiekia sumenkinti žmogiškojo teisingumo, tačiau primena savo mokiniams, kad norėdami broliškų santykių jie turi susilaikyti nuo teisimo ir pasmerkimo. Atleidimas yra šulas, laikantis visą krikščionių bendruomenės gyvenimą, nes parodo mums tą dovanai duotą Dievo meilę, kuria jis mus pirmas pamilo. Krikščionis privalo atleisti! Kodėl? Nes jam buvo atleista. Visiems mums, susirinkusiems šioje aikštėje, buvo atleista. Tarp mūsų nėra nė vieno, kuriam gyvenime nebūtų reikėję Dievo atleidimo. Kadangi mums buvo atleista, mes privalome atleisti. Tai kartojame kasdien Tėve mūsų maldoje: „Atleisk mums mūsų nuodėmes; atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Tai reiškia atleisti įžeidimus, atleisti daugelį dalykų, nes mums buvo atleista dėl daugelio įžeidimų, dėl daugelio nuodėmių. Šitaip lengva atleisti: jei Dievas man atleido, kodėl aš neturėčiau atleisti kitiems? Ar aš didesnis už Dievą? Šis atleidimo šulas parodo mums dovanai duodamą Dievo meilę, kuria jis pirmas mus pamilo. Teisti ir smerkti nusidedantį brolį yra neteisinga. Ne todėl, kad mes nenorime pripažinti nuodėmės, bet todėl, kad smerkiant nusidėjėlį sutraukomas broliškumo ryšys su juo ir drauge paniekinamas Dievo, nenorinčio atmesti nė vieno iš savo vaikų, gailestingumas. Nesame įgalioti smerkti klystančio brolio, nesame viršesni už jį; veikiau esame įpareigoti atkurti jo kaip Tėvo vaiko orumą ir lydėti jį atsivertimo kelyje.

Jėzus taip pat nurodo antrą šulą mums, kurie esame jo Bažnyčia: „duoti“. Atleidimas yra pirmasis šulas; davimas yra antrasis šulas. „Duokite, ir jums bus duota <...>. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (38 eil.). Dievas duoda kur kas daugiau, negu mes nusipelnome, bet jis nori būti dar dosnesnis tiems, kurie buvo dosnūs žemėje. Jėzus nesako, kas atsitiks neduodantiems, tačiau „saiko“ įvaizdis yra įspėjantis: tuo saiku, kokiu duodame, mes patys nustatome, kaip būsime teisiami, kaip būsime mylimi. Įdėmiau pažvelgus, čia nuosekli logika: tokiu saiku, kokiu gauni iš Dievo, duodi savo broliui, ir tokiu saiku, kokiu duodi savo broliui, gauni iš Dievo!

Todėl gailestingoji meilė yra vienintelis kelias, kuriuo turime eiti. Kaip labai mums visiems to reikia: būti gailestingesniems, nekalbėti blogai apie kitus, neteisti, „neapipešioti“ kitų savo kritika, pavydu, kartėliu. Turime atleisti, būti gailestingi ir gyventi meile. Ši meilė leidžia Jėzaus mokiniams niekuomet neprarasti iš jo gautos tapatybės ir pripažinti save to paties Dievo vaikais. Jų gyvenime praktikuojamoje meilėje atsispindi niekuomet nesibaigsiantis gailestingumas (plg. 1 Kor 13, 1–12). Nepamirškite to: gailestingumas ir dovanojimas, atleidimas ir davimas. Šitaip prasiplečia širdis, prasiplečia meilėje. Savanaudiškumas ir įniršis suspaudžia širdį, sukietina ją kaip akmenį. Ką jūs renkatės? Ar akmeninę širdį, ar meilės kupiną širdį? Jei renkatės meilės kupiną širdį, būkite gailestingi!