Jėzaus kančios metu ištartų žodžių viršūnė yra atleidimas. Jėzus atleidžia: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Tai ne vien žodžiai, jie tampa konkrečiu atleidimo aktu šalia jo buvusiam „gerajam plėšikui“. Šventasis Lukas rašo apie drauge su Jėzumi nukryžiuotus du nusikaltėlius, kurie kreipiasi į Jį skirtingai nusiteikę.

Pirmasis nusikaltėlis įžeidinėja Jėzų panašiai, kaip Jį įžeidinėjo žmonės, kaip tautos vadovai; šis nevilties apimtas vargšas žmogus sako: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Šis šauksmas liudija žmogaus baimę mirties slėpinio akivaizdoje ir tragišką suvokimą, jog tik Dievas gali būti išlaisvinantis atsakymas; todėl neįmanoma įsivaizduoti, kad Dievo siųstasis Mesijas gali kaboti ant kryžiaus nieko nedarydamas, kad išsigelbėtų. Jie to nesuprato. Jie nesuprato Jėzaus aukos slėpinio. Vis dėlto Jėzus mus išgelbėjo likdamas ant kryžiaus. Mes žinome, kad nelengva „likti ant kryžiaus“, ant mūsų mažo kasdienio kryžiaus. Jis liko ant to didžiojo kryžiaus, išliko toje didžioje kančioje ir ten mus išgelbėjo; ten jis parodė mums savo visagalybę ir ten mums atleido. Ten jis atsiduoda iš meilės, iš ten visiems laikams trykšta mūsų išganymas. Mirdamas ant kryžiaus, Nekaltasis tarp dviejų nusikaltėlių, jis parodo, jog Dievo išgelbėjimas gali pasiekti kiekvieną žmogų visomis sąlygomis, net esant negatyviausiai ir skausmingiausiai būklei. Dievo išgelbėjimas skirtas visiems, neišskiriant nė vieno. Jis dovanojamas visiems.

Štai kodėl šis Jubiliejus yra malonės ir gailestingumo metas visiems – geriesiems ir blogiesiems, sveikiesiems ir kenčiantiems. Prisiminkime palyginimą, kur Jėzus pasakoja apie vestuves, iškeltas krašto didžiūno sūnui. Svečiams nepanorėjus atvykti, jis tarė savo tarnams „Eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“ (Mt 22, 9). Mes visi esame pakvieti, tiek gerieji, tiek blogieji. Bažnyčia nėra tik tiems, kurie yra geri, atrodo esą geri, arba mano, kad jie geri; Bažnyčia skirta visiems, ir netgi pirmiausia tiems, kurie yra blogi, nes Bažnyčia yra gailestingumas. O šis malonės ir gailestingumo metas primena mums, kad niekas negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės (plg. Rom 8, 39). Visiems prikaustytiems prie ligoninės lovos, užrakintiems kalėjime, patekusiems į karo spąstus aš sakau: žvelkite į Nukryžiuotąjį. Dievas yra su jumis, jis lieka su jumis ant kryžiaus, jis mums visiems dovanoja save kaip Gelbėtojas. Jums, kurie labai kenčiate, aš sakau: Jėzus yra nukryžiuotas už jus, už mus, už kiekvieną. Leiskite Evangelijos galiai persmelkti jūsų širdį ir jus paguosti, kad duotų jums vilties ir vidinio tikrumo, jog nė vienas nėra atskirtas nuo jo atleidimo. Galbūt manęs paklausite: „Bet, tėve, – argi žmogus, padaręs gyvenime blogų dalykų, turi šansą, kad jam atleista?“ – „Taip, iš tikrųjų. Nė vienas nėra nušalintas nuo Dievo atleidimo. Tačiau jis turi artintis prie Jėzaus atgailos dvasia, trokšdamas būti Jo apkabintas.“

Tai buvo pirmasis nusikaltėlis. Antrasis yra vadinamas „geruoju plėšiku“. Jo žodžiai yra nuostabus atgailos pavyzdys, tai katechezė, sutelkta į mokymąsi, kaip prašyti Jėzaus atleidimo. Pirmiausia jis kreipiasi į savo bendrą: „Ir Dievo tu nebijai kentėdamas tą pačią bausmę!“ (Lk 23, 40). Šitaip jis pabrėžia išeities tašką atgailai: tai Dievo baimė. Tai ne siaubas Dievo akivaizdoje, ne. Tai sūniška Dievo baimė. Tai ne klaikas, bet Dievui derama pagarba, nes jis yra Dievas. Tai sūniška pagarba, nes jis yra Tėvas. Gerasis nusikaltėlis primena pamatinę nuostatą, atveriančią kelią pasitikėjimui Dievu, suvokiant jo visagalybę ir begalinį gerumą. Tai pasitikinti pagarba, padedanti paruošti erdvę Dievui ir pasitikėti jo gailestingumu.

Tuomet gerasis nusikaltėlis pareiškia apie Jėzaus nekaltumą ir atvirai išpažįsta savo nuodėmę: „Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“ (Lk 23, 41). Jėzus yra ant kryžiaus, kad būtų ten su kaltaisiais: savo artumu jis dovanoja jiems išganymą. Tai, kas buvo papiktinimas vadovams ir pirmajam nusikaltėliui, kas piktino ten buvusius ir besišaipiusius iš Jėzaus, priešingai, yra tikėjimo pagrindas gerajam nusikaltėliui. Taip jis tampa malonės liudytoju; įvyksta neįsivaizduojamas dalykas: Dievas taip labai mane pamilo, kad ant kryžiaus mirė dėl manęs. Šio žmogaus tikėjimas jau yra Kristaus malonės vaisius: jo akys įžvelgia Nukryžiuotajame Dievo meilę jam, vargšui nusidėjėliui. Tiesa, jis buvo nusikaltėlis, plėšikas, per gyvenimą grobė. Tačiau galiausiai jis apgailestavo dėl to, ką padarė, ir matydamas Jėzų, tokį gerą ir gailestingą, jis sugebėjo pasigrobti dangų: šis vyras yra tikrai šaunus grobikas!

Gerasis nusikaltėlis galiausia tiesiai kreipėsi į Jėzų prašydamas jo pagalbos: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę“ (Lk 23, 42). Jis kupinas pasitikėjimo kreipiasi vardu „Jėzau“ ir kartu išpažįsta, ką šis vardas reiškia, „Viešpats išgelbėja“: štai ką reiškia vardas „Jėzus“. Tas vyras prašo, kad Jėzus jį atsimintų. Šiame pasakyme tiek daug švelnumo, tiek daug žmogiškumo! Žmogui reikia, kad jis nebūtų apleistas, kad Dievas visuomet būtų arti. Šitaip pasmerktasis mirti tampa pavyzdžiu krikščioniui, pasitikinčiam Jėzumi; jis taip pat tampa pavyzdžiu Bažnyčiai, kuri dažnai liturgijoje šaukiasi Viešpaties: „Atmink… Atmink savo meilę.“

Gerasis nusikaltėlis kalba apie ateitį sakydamas: „kai ateisi į savo Karalystę“, tačiau Jėzus atsako neversdamas laukti. Jis sako: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (43 eil.). Kryžiaus valandą Kristaus išgelbėjimas pasiekia viršūnę. Jo pažadas gerajam nusikaltėliui atskleidžia, kad įvykdyta jo misija: gelbėti nusidėjėlius. Savo tarnystės pradžioje Nazareto sinagogoje Jėzus paskelbė išvadavimą belaisviams (Lk 4, 18). Jeriche, viešo nusidėjėlio Zachiejaus namuose, Jėzus paskelbė, kad „Žmogaus Sūnus“ – tai yra jis pats – „atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).

Ant kryžiaus jo paskutinis aktas patvirtina šio išgelbėjimo plano išsipildymą. Nuo pradžios iki pabaigos jis apsireiškė kaip gailestingumas, apsireiškė kaip galutinis ir neatšaukiamas Tėvo meilės įsikūnijimas. Jėzus iš tikrųjų yra Tėvo gailestingumo veidas. Gerasis nusikaltėlis kreipėsi į jį vardu „Jėzau“. Tai trumpas kreipinys, ir mes visi galime jį dažnai per dieną kartoti sakydami: „Jėzau.“ Visai paprastai: „Jėzau.“ Darykime tai visą dieną.