Vienas iš vadinamojo „gerbūvio“ padarinių yra tai, kad žmonės užsisklendžia savyje ir tampa nejautrūs kitų poreikiams. Viskas padaroma, kad jie būtų suklaidinti pateikiant efemeriškus gyvenimo idealus, kurie po keleto metų subliūkšta, tarsi mūsų gyvenimas būtų kas sezoną keistina mada. Taip nėra. Tikrovę dera priimti tokią, kokia ji yra, stoti jos akistaton, ir dažnai mums tenka susitikti su didžiausio vargo situacijomis. Dėl šios priežasties tarp gailestingumo darbų yra priminimas apie alkį ir troškulį: pamaitinti išalkusius – tokių šiandien yra daug – ir pagirdyti ištroškusius. Kaip dažnai žiniasklaida mums pasakoja apie žmonių grupes, stokojančias maisto bei vandens, ir tai turi rimtų padarinių, ypač vaikams.

Kai tai pateikiama per žinias, ypač su vaizdais, tai sujaudina viešąją nuomonę, ir kartais pradedamos pagalbos akcijos siekiant žadinti solidarumą. Aukojama didžiadvasiškai, ir tokiu būdu galima prisidėti palengvinant daugelio kančias. Tokia artimo meilės forma yra svarbi, tačiau ji tiesiogiai mūsų neįtraukia. O kai eidami gatve sutinkame vargšą ar elgeta beldžiasi į mūsų duris, tai yra visiškai skirtinga, nes tie žmonės jau nėra tik vaizdai; tuomet mes esame asmeniškai įtraukiami. Tarp manęs ir jo ar jos nebelieka atstumo, jaučiu, kad tai susiję su manimi. Abstraktus vargas mūsų nepaliečia, bet verčia susimąstyti, dėl jo skųstis; tačiau kai matome vargą vyro, vaiko ar moters kūne, šis šauksmas kreipiasi į mus!

Todėl mes įprantame vengti vargstančiųjų ir apeiname juos. Pagal madingas tendencijas tarsi užmaskuojame vargšų tikrovę, šalinamės nuo jų. Tačiau kai susitinku su vargšu, tarp mūsų nebelieka jokio atstumo. Kokia mano reakcija šiais atvejais? Ar nukreipiu žvilgsnį ir praeinu pro šalį? Ar užšnekinu jį ir pasidomiu jo situacija? Jei taip, tai kas nors tikrai pasakys: „Tai kvaila, kam kalbėtis su vargšu.“ Ar aš galiu kokiu nors būdu priimti šį žmogų, ar bandau kuo greičiau nuo jo pasišalinti? Tačiau galbūt jis prašo tik būtiniausių dalykų: pavalgyti ir atsigerti. Trumpam susimąstykime: kaip dažnai mes kartojame „Tėve mūsų“ maldą, tačiau iš tikrųjų nekreipiame dėmesio į žodžius: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“

Biblijoje vienoje psalmėje sakoma, kad Dievas „Duoda maisto visiems gyvūnams“ (Ps 136, 25). Bado patirtis yra sunki. Išgyvenusieji karą ar badą tai žino. Tačiau ši patirtis kartojasi kasdien ir egzistuoja greta pertekliaus bei švaistymo. Tebėra aktualūs apaštalo Jokūbo žodžiai: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 14–17), nes neįstengia atlikti darbų, praktikuoti gailestingumo, mylėti. Visuomet yra žmonių, kurie alksta ar trokšta, kuriems reikia manęs. Negaliu to deleguoti kitam. Šiam vargšui reikia manęs, mano pagalbos, mano žodžio, mano įsipareigojimo. Visi esame į tai įtraukti.

Evangelijos puslapiuose taip pat yra mokymas, kur Jėzus, matydamas daugybę juo sekančių žmonių, klausia savo mokinių: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti“ (Jn 6, 5). Jo mokiniai atsiliepia: „Tai neįmanoma, geriau atleisk juos…“ Tačiau Jėzus jiems sako: ne, „jūs duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16). Jis paėmė keletą kepalėlių duonos ir žuvų, kurias jie turėjo su savimi, palaimino, laužė ir davė visiems žmonėms. Tai labai svarbi pamoka mums. Tai sako mums, kad mūsų maži ištekliai, jei patikime juos Dievui, atiduodame į jo rankas ir su tikėjimu dalijamės jais, tampa apsčiausiu turtu.

Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate teigia: „Pamaitinti alkstantį (plg. Mt 25, 35. 37. 42) yra etinis imperatyvas visuotinei Bažnyčiai <...>. Teisei į mitybą ir vandenį tenka svarbus vaidmuo įgyvendinant kitas teises <...>. Todėl privalu brandinti solidarią sąmonę, kuri mitybą bei prieitį prie vandens laikytų visuotine visų be išimties ir diskriminacijos žmonių teise“ (27).

Nepamirškime Jėzaus žodžių: „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 35), taip pat „Kas trokšta, teateina pas mane“ (Jn 7, 37). Šie žodžiai yra provokacija mums, visiems tikintiesiems, provokacija, raginanti pripažinti, kad alkanųjų pamaitinimas ir trokštančiųjų pagirdymas yra dalis mūsų santykio su Dievu, apreiškusiu Jėzuje savo gailestingą veidą.