Mūsų girdėtoje Jono evangelijos ištraukoje (plg. Jn 4, 6–15) pasakojama apie Jėzaus susitikimą su samariete moterimi. Šiame susitikime daro įspūdį kondensuotas dialogas tarp moters ir Jėzaus. Tai leidžia mums šiandien iškelti labai svarbų gailestingumo aspektą, kurį išreiškia dialogas.

Per dialogą žmonės gali pažinti vienas kitą ir suprasti kito poreikius. Visų pirma dialogas yra didelės pagarbos ženklas, jis nulemia klausymosi nuostatą ir įgalina imliai suvokti geriausius pokalbininko požiūrius. Antra, dialogas yra artimo meilės išraiška, nes, neignoruojant skirtumų, leidžia siekti bendro gėrio ir dalytis juo. Be to, dialogas mus kviečia stoti kito žmogaus akistaton suvokiant jį kaip Dievo dovaną, kai kitas į mus kreipiasi ir nori būti pripažintas.

Dažnai mūsų susitikimas su broliais ar seserimis neįvyksta, net jei gyvename šalia jų, ypač dėl to, kad savo padėtį iškeliame kito atžvilgiu. Nevedame dialogo, jei nepakankamai klausomės arba esame linkę kitą pertraukti, demonstruodami, kad esame teisūs. Taip dažnai klausydamiesi sustabdome kitą sakydami: „Ne! Ne! Taip nėra!“ ir neleidžiame kitam žmogui iki galo paaiškinti to, ką jis norėjo pasakyti. Tai trukdo dialogui: tai agresija. Tikram dialogui reikia tylos momentų, kad suvoktume ypatingą Dievo buvimo dovaną per brolį ar seserį.

Mieli broliai ir seserys, dialogas padeda sužmoginti santykius ir įveikti nesusipratimus. Dialogo labai reikia šeimose; kaip palengvėtų problemų sprendimas, jei išmoktume klausytis vieni kitų! Taip yra vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santykiuose. Kiek daug pagelbėti gali mokytojų dialogas su mokiniais; taip pat vadybininkų dialogas su darbuotojais, siekiant rasti geriausias darbo sąlygas.

Bažnyčia taip pat gyvena dialogu su visų laikų vyrais bei moterimis, siekdama suvokti kiekvieno žmogaus širdyje glūdinčius poreikius ir įgyvendinti bendrąjį gėrį. Pamąstykime apie didžią kūrinijos dovaną, taip pat apie mums visiems tenkančią atsakomybę saugoti mūsų bendruosius namus: vesti dialogą tokia kertinės svarbos tema yra neišvengiama būtinybė. Pamąstykime apie dialogą tarp religijų siekiant suvokti religijų misijos žmonijoje giliąją tiesą ir prisidėti kuriant taiką, pagarbos bei brolybės ryšius (plg. enciklika Laudato si’, 201).

Baigdamas noriu pasakyti, kad visos dialogo formos yra didžiulio Dievo meilės poreikio išraiška: Dievas eina pasitikti kiekvieno žmogaus ir kiekviename žmoguje pasėja savo gerumo sėklą, kad jis galėtų bendradarbiauti Jo kūrybos darbe. Dialogas sugriauna susiskaldymų ir nesusipratimų sienas; jis tiesia komunikavimo tiltus ir neleidžia niekam likti izoliuotam, užsisklendusiam savo mažame pasaulyje. Nepamirškime: vesti dialogą reiškia klausytis to, ką man sako kitas, ir maloniai išsakyti tai, ką aš galvoju. Jei dalykai vyks tokiu būdu, šeimoje, kaimynystėje, darbovietėje bus geriau. Tačiau jei neleisiu kitam žmogui išsakyti visko, kas glūdi jo širdyje, ir imsiu šaukti – o šiandien daug šaukiama, – tuomet mūsų santykis geruoju nesibaigs; santykis tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų nesibaigs geruoju. Klausytis, maloniai paaiškinti, nekąsti kitam, nešaukti, bet turėti atvirą širdį.

Jėzus gerai suprato, kas buvo samarietės, didelės nusidėjėlės, širdyje; tačiau jis neatėmė iš jos galimybės tai išreikšti. Jis leido jai išsikalbėti ir pamažu įžengė į jos gyvenimo paslaptį. Ši pamoka galioja ir mums. Per dialogą galime leisti augti Dievo gailestingumo ženklams ir padaryti juos priėmimo bei pagarbos priemonėmis.