Toliau apmąstome gailestingumo darbus kūnui. Juos Viešpats Jėzus mums davė, kad išlaikytų mūsų tikėjimą gyvą ir dinamišką. Šie darbai iš tikrųjų parodo, jog krikščionys nėra pavargę ar tingūs, laukdami galutinio susitikimo su Viešpačiu, bet kiekvieną dieną eina jo pasitikti, atpažindami jo veidą daugelio pagalbos prašančių žmonių veiduose. Šiandien sutelkime dėmesį į šiuos Jėzaus žodžius: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte“ (Mt 25, 35–36). Mūsų laikais darbas svetimšalių labui yra ypač aktualus. Ekonomikos krizė, ginkluoti konfliktai ir klimato pokyčiai daugelį žmonių verčia emigruoti. Vis dėlto migracija nėra naujas reiškinys, tai žmonijos istorijos dalis. Istorinės atminties stygius būtų galvoti, kad šis reiškinys kilo tik mūsų laikais. Biblija mums pateikia konkrečius migracijos pavyzdžius. Pakanka pamąstyti apie Abraomą. Dievo pašaukimas paragino jį palikti savo šalį ir eiti į kitą: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Taip pat ir Izraelio tauta iškeliavo iš Egipto, kur vergavo, klajojo dykumoje 40 metų, kol pasiekė Dievo pažadėtą šalį. Pati Šventoji Šeima – Marija, Juozapas ir mažutis Jėzus – buvo priversta emigruoti, kad pabėgtų nuo Erodo grėsmės: „Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą“ (Mt 2, 14–15). Žmonijos istorija yra migracijų istorija: plačiajame pasaulyje nėra tautos, kuri nebūtų pažinusi migracijos reiškinio.

Šiame dalyke amžių būvyje būta solidarumo apraiškų, nors taip pat neapsieita be socialinių įtampų. Šiandienos ekonominė krizė, deja, skatina užsisklendimo bei nepriėmimo nuostatų atsiradimą. Kai kuriose pasaulio vietose statomos sienos ir užtvaros. Kartais atrodo, kad tylus daugelio vyrų ir moterų darbas, kuriuo jie įvairiais būdais stengiasi padėti pabėgėliams bei migrantams, yra užtemdomas kitų triukšmo, per kurį išreiškiamas instinktyvus savanaudiškumas. Vis dėlto užsidarymas nėra sprendimas. Jis baigiasi nusikalstamais sandėriais. Vienintelis sprendimo kelias yra solidarumas. Tai solidarumas su migrantu, su svetimšaliu…

Šioje srityje krikščionių įsipareigojimas šiandien yra toks pat neatidėliotinas, koks jis buvo praeityje. Peržvelgę vien praėjusį šimtmetį, prisimename nuostabią šventosios Pranciškos Cabrini figūrą: ji drauge su bendražygėmis paaukojo savo gyvenimą į Jungtines Amerikos Valstijas atvykusiems imigrantams. Šiandien mums taip pat reikia tokių liudijimų, kad gailestingumas galėtų pasiekti daugelį vargstančiųjų. Tai įsipareigojimas, apimantis kiekvieną be išimties. Vyskupijos, parapijos, pašvęstojo gyvenimo institutai, draugijos bei judėjimai, individualūs krikščionys – mes visi esame pašaukti svetingai priimti mūsų brolius ir seseris, bėgančius nuo karo, bado, smurto ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Visi drauge esame didelė paramos jėga tiems, kurie prarado savo tėvynę, šeimą, darbą ir orumą.

Prieš kelias dienas mieste įvyko tokia maža istorija. Vienas pabėgėlis ieškojo gatvės ir priėjusi prie jo moteris paklausė: „Ar ko nors ieškote?“ Pabėgėlis buvo be batų. Jis pasakė: „Norėčiau patekti į Šv. Petro baziliką ir žengti pro Šventąsias duris.“ Moteris pagalvojo: „Betgi jis neturi batų, kaip jis ten nueis?“ Ji iškvietė taksi. Tas migrantas, pabėgėlis nemaloniai dvokė, ir taksi vairuotojas nenorėjo jo priimti, tačiau galiausiai leido jam įlipti į taksi. Važiuodama kartu su juo moteris šio to paklausinėjo šio migranto ir pabėgėlio. Kelionė užtruko dešimt minučių. Šis vyras papasakojo savo kančios, karo, bado istoriją, kaip turėjo bėgti iš savo tėvynės, kad galėtų persikelti čia. Jiems atvykus moteris atvėrė savo piniginę, norėdama užmokėti taksi vairuotojui. Tačiau vairuotojas, iš pradžių nenorėjęs priimti į automobilį šio imigranto dėl nemalonaus kvapo, jai pasakė: „Ne, ponia. Tai aš turėčiau jums sumokėti, nes galėjau išklausyti istorijos, kuri perkeitė mano širdį.“ Ši moteris suvokė, ką reiškia migranto kančia, nes ji buvo kilusi iš Armėnijos ir jai buvo pažįstami jos tautos kentėjimai. Susidūrę su panašiais atvejais kaip šis, mes pirmiausia atsisakome, nes tai mums sudaro nepatogumų: „...jis dvokia...“. Tačiau galiausiai istorija suteikia mūsų sielai gero aromato ir mus perkeičia. Apmąstykime šią istoriją ir pagalvokime, ką galėtume padaryti dėl pabėgėlių.

Kitas dalykas yra aprengti nuogą: tai ne kas kita, kaip atkurti prarastą orumą. Žinoma, taip įvyksta tuomet, kai aprengiame neturėjusį drabužių. Tačiau pamąstykime apie moteris, tapusias prekybos žmonėmis aukomis, išvarytas į gatves, taip pat apie daugelį kitų žmogaus kūno kaip prekės išnaudojimo būdų, netgi mažamečių kūno. Panašios nuogumo formos būna ir neturint darbo, namų, deramo atlygio, taip pat patiriant diskriminaciją dėl rasės, tikėjimo: visa tai yra „nuogumo“ formos, – su jomis susidūrę mes, krikščionys, esame pašaukti būti atidūs, budrūs ir pasirengę veikti.

Brangūs broliai ir seserys, neįkliūkime į užsisklendimo savyje spąstus, būdami abejingi savo brolių ir seserų poreikiams ir susitelkę tik į savo interesus. Tokiu mastu, kokiu atsiveriame kitiems, gyvenimas tampa vaisingas, visuomenėje atkuriama taika, o žmonės atgauna pilnutinį orumą. Nepamirškite tos moters, nepamirškite to nemalonų kvapą skleidusio migranto ir nepamirškite to vairuotojo, kurio sielą tas migrantas perkeitė.