Jėzus, ypač per trejus savo viešosios tarnystės metus, nepaliaujamai susitikdavo su žmonėmis. Tarp jų ypatingą vietą užėmė ligoniai. Kiek daug Evangelijos puslapių pasakoja apie šiuos susitikimus! Paralyžiuotasis, aklasis, raupsuotasis, apsėstasis, epileptikas ir daugybė kitų žmonių, kenčiančių dėl įvairiausių ligų... Jėzus tapo artimas kiekvienam iš jų, gydė juos savo buvimu ir gydančia galia. Todėl tarp gailestingumo darbų neturi pritrūkti ligonių lankymo ir pagalbos jiems.

Prie jų galime pridurti taip pat artumą kaliniams. Juk tiek ligoniai, tiek kaliniai gyvena sąlygomis, ribojančiomis jų laisvę. Būtent tada, kai stokojame laisvės, suvokiame, kokia ji yra brangi! Jėzus suteikė mums galimybę būti laisviems, nepriklausomai nuo ligos ar apribojimų... Jis siūlo mums laisvę, kylančią iš susitikimo su Juo, ir naują prasmę, kurią tai suteikia mūsų būklei.

Šiuo gailestingumo darbu Viešpats kviečia mus padaryti labai žmogišką aktą: pasidalyti. Įsiminkime šį žodį – dalytis. Ligoniai dažnai jaučiasi vieniši. Negalime nuslėpti to, kad ypač mūsų dienomis sergant patiriamas didesnis vienišumas, ir tai persmelkia didelę gyvenimo dalį. Aplankymas gali padėti ligoniui jaustis mažiau vienišam, o šiek tiek bendrystės yra didelis vaistas! Šypsena, paglostymas, rankos paspaudimas yra paprasti gestai, tačiau labai svarbūs tiems, kurie jaučiasi apleisti. Kiek daug žmonių atsiduoda lankydami ligonius ligoninėse arba namie! Tai yra neįkainojamas savanoriškas darbas. Kai jis vykdomas Viešpaties vardu, tampa iškalbinga ir veiksminga gailestingumo išraiška. Nepalikime ligonių vienų! Neužkirskime jiems kelio patirti paguodą, o iš savęs neatimkime galimybės būti praturtintiems per artumą kenčiantiesiems. Ligoninės yra tikros „kančios katedros“, kur palaikančios ir užjaučiančios meilės galia tampa akivaizdi.

Panašiai galvoju apie esančius kalėjime. Jėzus taip pat jų nepamiršo. Įtraukdamas kalinių lankymą tarp kitų gailestingumo darbų, Jis pirmiausia norėjo paraginti mus nė vieno neteisti. Žinoma, jei žmogus yra kalėjime, vadinasi, jis kažką negero padarė, negerbė įstatymo ar civilinio sambūvio. Todėl kalėjime jam tenka atlikti bausmę. Tačiau kad ir ką būtų padaręs kalinamasis, jis visuomet išlieka mylimas Dievo. Kas įstengtų įžengti į kalinio sąžinės gelmes ir suprasti, ką jis patiria? Kas gali suprasti jo kančią ar atgailą? Pernelyg lengva nusiplauti rankas pareiškus, kad jis padarė klaidą.

Tačiau krikščionis visų pirma pašauktas imtis atsakomybės už tai, kad padaręs blogą darbą žmogus suprastų padarytą blogį ir atsikvošėtų. Laisvės atėmimas žmogui yra neabejotinai viena didžiausių netekčių. Prie to pridėkime degradaciją, kylančią dėl tų žmonių gyvenimo sąlygų, kur dažnai stokojama žmoniškumo, – tokiu atveju krikščionis turi jausti pareigą padaryti viską, kad atkurtų jo orumą.

Kalinių lankymas yra gailestingumo darbas, kuris šiandien tampa ypač vertingas dėl įvairių „justicializmo“ formų, su kuriomis mums tenka susidurti. Nė vienas tenerodo į kitą pirštu. Verčiau visi būkime gailestingumo įrankiai, laikykimės dalijimosi ir pagarbos nuostatų. Dažnai galvoju apie kalinius… dažnai apie juos mąstau, nešiojuosi juos savo širdyje. Klausiu savęs, kas nuvedė juos į nusikaltimus, dėl ko jie suklupo prieš įvairias blogio formas. Tačiau drauge su šiomis mintimis jaučiu, kad jiems visiems reikia artumo ir švelnumo, nes Dievo gailestingumas daro stebuklus. Kiek daug ašarų mačiau ant skruostų kalinių, kurie iki tol gyvenime niekada nebuvo verkę; o taip atsitiko tik todėl, kad jie pasijuto priimami ir mylimi.

Nepamirškime, kad Jėzus ir apaštalai taip pat patyrė kalinimą. Kančios pasakojime randame kentėjimus, kuriuos teko pakelti Viešpačiui: jis buvo suimtas, tampomas kaip nusikaltėlis, pajuokiamas, nuplaktas, vainikuotas erškėčiais… Jis, vienintelis Nekaltasis! Šv. Petras ir šv. Paulius taip pat buvo kalėjime (plg. Apd 12, 45; Fil 1, 12–17). Praėjusį sekmadienį – tai buvo Kalinių jubiliejaus sekmadienis – mane aplankė grupė kalinių iš Paduvos. Aš jų paklausiau, ką ketina daryti kitą dieną, prieš grįždami į Paduvą. Jie man atsakė: „Aplankysime Mamertino kalėjimą, norime išgyventi šv. Pauliaus patirtį.“ Tai buvo gražu; man buvo gera tai girdėti. Šie kaliniai norėjo pažinti įkalinto Pauliaus patirtį. Tai buvo gražus dalykas, ir man dėl to buvo gera. Ir ten, kalėjime, jie meldėsi ir evangelizavo. Apaštalų darbų vieta, kur pasakojama apie Pauliaus kalinimą, yra jaudinanti: jis jautėsi vienišas ir norėjo, kad draugai jį aplankytų (plg. 2 Tim 4, 9–15). Jis jautėsi vienišas, nes dauguma paliko jį vieną... tai buvo didysis Paulius.

Šie gailestingumo darbai, kaip matome, yra labai seni, tačiau nuolat išlieka aktualūs. Jėzus viską paliko, kai ėjo aplankyti Petro uošvės. Tai seniai Jėzaus padarytas meilės darbas. Nebūkime abejingi, tapkime Dievo gailestingumo įrankiais. Visi galime būti Dievo gailestingumo įrankiai, ir tai mums patiems darys geresnį poveikį negu kitiems, nes gailestingumas vykdomas per gestą, žodį, aplankymą, o toks gailestingumas atkuria džiaugsmą bei orumą tų, kurie tai prarado.