Popiežius PRANCIŠKUS
Bendrosios audiencijos katechezė Apie gailestingumą. 36. Pakęsti varginimus
2016 m. lapkričio 16 d.
Šiandienos katechezę skiriame gailestingumo darbui, kurį visi labai gerai žinome, tačiau veikiausiai nepraktikuojame taip, kaip turėtume: kantriai pakęsti įkyriuosius. Mes labai taikliai atpažįstame tuos, kurie gali mus varginti: pasitaiko, kad sutinkame ką nors gatvėje arba kas nors paskambina telefonu… Mums tuoj pat kyla mintis: „Kiek ilgai dar turėsiu klausytis šio žmogaus skundų, apkalbų, reikalavimų ar pagyrų?“ Kartais įkyruolių yra tarp mums artimiausių žmonių: visuomet tokių yra tarp giminių; be jų neapsieina darbovietės; net laisvalaikiu nesame nuo jų apsaugoti. Ką turėtume daryti su mums nemaloniais žmonėmis? Tačiau ir mes patys dažnai būname įkyrūs kitiems. Kodėl tai buvo įtraukta tarp gailestingumo darbų? Kantriai pakęsti įkyriuosius?
Biblijoje matome, kad pats Dievas turėjo pasitelkti gailestingumą, kad pakeltų savo tautos skundus. Pavyzdžiui, Išėjimo knygoje žmonės yra iš tikrųjų nepakeliami. Pirmiausia dejuoja vergaudami Egipte, ir Dievas juos išlaisvina; po to dykumoje jie skundžiasi neturėdami ko valgyti (plg. Iš 16, 3), ir Dievas pasiunčia jiems putpelių bei manos (plg. Iš 16, 13–16). Nepaisant to, jų skundai nesiliauja. Mozė tarpininkavo tarp Dievo ir tautos, jis taip pat kartais buvo įkyrus Viešpačiui. Tačiau Dievas turėjo kantrybės ir pamokė Mozę bei tautą šios esminės tikėjimo dimensijos.
Todėl spontaniškai kyla pirmas klausimas: ar mes tiriame savo sąžinę, siekdami suvokti, ar patys kartais nebūname kitiems įkyrūs? Lengva rodyti pirštu į kitų klaidas bei trūkumus, tačiau turime išmokti įlįsti į kito kailį.
Pirmiausia pažvelkime į Jėzų: kiek daug kantrybės jam prireikė per trejus viešojo gyvenimo metus! Kartą einantį su mokiniais jį sustabdė Jokūbo ir Jono motina, kuri tarė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“ (Mt 20, 21). Mama veikė kaip lobistė savo sūnų labui, tačiau ji buvo mama... Šia situacija Jėzus pasinaudoja duodamas esminę pamoką: jo karalystė nėra valdžios ar garbės karalystė, panaši į žemiškąsias, bet yra tarnavimo, meilės ir dovanojimosi kitiems karalystė. Jėzus moko visuomet suvokti esmę ir įžvelgti toliau siekiant atsakingai priimti savo misiją.
Čia galime atpažinti nuorodą į du kitus dvasinius gailestingumo darbus: sudrausti nusidėjėlius ir pamokyti nemokančius. Pamąstykime, kokių didžiulių pastangų prireikia siekiant žmonėms padėti augti tikėjimu ir bręsti gyvenime. Aš, pavyzdžiui, galvoju apie katechetus – tarp jų yra daug mamų ir daug vienuolių – jie skiria laiko jaunuoliams mokyti pamatinių tikėjimo dalykų. Kiek daug pastangų tenka padėti, ypač tuomet, kai vaikai mieliau rinktųsi žaisti, negu klausytis katekizmo!
Palydėti kitus esminių dalykų paieškose yra gražus ir svarbus dalykas, nes tai leidžia mums dalyvauti džiaugsme skonėjantis gyvenimo prasme. Dažnai pasitaiko žmonių, sustojusių prie paviršinių, praeinančių ar banalių dalykų; kartais taip būna todėl, kad jie niekuomet nebuvo sutikę žmogaus, kuris paragintų juos siekti kažko daugiau ir branginti tikruosius turtus. Mokyti žvelgti į esminius dalykus yra labai svarbi pagalba, ypač tokiais kaip mūsų laikais, kai atrodo, kad prarandami orientyrai ir ieškoma trumpalaikio pasitenkinimo. Mokantis užčiuopti, ko Dievas iš mūsų nori ir kaip mes galime į tai atsiliepti, reikia leistis į savo pašaukimo augimo kelią, tikro džiaugsmo kelią. Jėzaus žodžiai Jokūbo ir Jono motinai, po to visai mokinių grupei nurodo kelią, kaip išvengti pavydo, ambicijų, padlaižiavimo pagundų, kurios visuomet iškyla netgi tarp mūsų, krikščionių. Reikalavimas patarti, įspėti ar pamokyti neturi leisti mums pasijusti viršesniems už kitus, bet pirmiausia ir labiausia įpareigoja mus atsigręžti į save pačius ir patikrinti, ar nuosekliai atitinkame tai, ko reikalaujame iš kitų. Nepamirškime Jėzaus žodžių „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Lk 6, 41). Tegul Šventoji Dvasia padeda mums kantriai pakęsti varginimus, taip pat patarti su nuolankumu ir paprastumu.