Pasibaigus Jubiliejui grįžtame į įprastinį laiką, tačiau dar liko keletas mąstymų apie gailestingumo darbus, taigi tęsiame šią temą.

Šiandienos mąstymas apie gailestingumo darbus sielai apima du glaudžiai susijusius darbus: patarti abejojantiems ir pamokyti nemokančius, tai yra nežinančius. Žodis „nežinantis“ skamba aštrokai, tačiau tuo norima pasakyti, kad reikia pamokyti žmones, nemokančius ko nors. Tai yra darbai, įvykdomi paprastoje, kiekvienam prieinamoje šeimyninėje aplinkoje, arba, ypač antruoju atveju, kalbant apie mokymą, – organizuotu instituciniu lygmeniu. Pasvarstykime, kiek daug vaikų vis dar kenčia dėl neraštingumo. Tai nesuprantama: pasaulyje, kuriame mokslo ir technikos pažanga pasiekė tokias aukštumas, tebėra neraštingų vaikų! Tai neteisybė. Kaip daug vaikų kenčia dėl lavinimo stokos. Tai didžiulė neteisybė, kuri pažeidžia žmogaus orumą. Be išsilavinimo žmogus lengvai tampa išnaudojimo grobiu ir patiria įvairių socialinių nepriteklių.

Bažnyčia šimtmečių būvyje jautė poreikį angažuotis ugdymo srityje, kadangi jos vykdoma evangelizacijos misija apima taip pat atsakomybę atkurti vargingiausiųjų orumą. Nuo pirmosios „mokyklos“, kurią čia, Romoje, antrajame amžiuje įkūrė šventasis Justinas, idant krikščionys galėtų geriau pažinti Šventąjį Raštą, iki šventojo Juozapo Kalasanto, įsteigusio pirmąsias nemokamas liaudies mokyklas Europoje, turime ilgą sąrašą šventųjų, kurie įvairiais amžiais mokslino vargingiausiuosius žinodami, kad šiuo būdu jie galės įveikti skurdą ir diskriminaciją. Kaip daug krikščionių – pasauliečių, pašvęstųjų brolių bei seserų, kunigų – atidavė savo gyvenimą vaikų ir jaunimo mokymui bei auklėjimui. Tai yra didinga: kviečiu jus stipriai paploti jiems (dalyviai ploja). Šie ugdymo pionieriai gerai perprato šį gailestingumo darbą ir sukūrė gyvenimo stilių, siekdami perkeisti pačią visuomenę. Paprastu darbu ir menkomis struktūromis jie įstengė atgauti daugelio žmonių orumą! Jų teikiamas ugdymas buvo dažnai orientuojamas į darbą. Pamąstykime apie šventąjį Joną Boską, kuris parengdavo jaunus vaikinus iš gatvės darbui pasitelkdamas oratoriją, vėliau mokyklas, įstaigas. Iš to kilo daug įvairių profesinių mokyklų, kurios parengdavo darbui, taip pat ugdė žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes. Taigi ugdymas yra ypatinga evangelizacijos forma.

Kuo labiau plėtojamas ugdymas, tuo daugiau žmonės įgyja tikrumo ir sąmoningumo, kurių mums visiems gyvenime reikia. Geras lavinimas išmoko mus kritinio metodo, taip pat apimančio tam tikrą abejonę, kuri naudinga, kai keliami klausimai ir tikrinami gauti rezultatai siekiant didesnio pažinimo. Tačiau gailestingumo darbas patarti abejojantiems nėra susijęs su tokio tipo abejonėmis. Rodyti gailestingumą abejojantiems reiškia lengvinti jų skausmą ir kančias, kylančias iš abejonės sukeltos baimės ar išgąsčio. Tai yra tikros meilės aktas, kuriame reiškiama parama žmonėms jų silpnybėse, kurios buvo išprovokuotos netikrumo.

Manau, kad kai kurie iš jūsų galėtumėte manęs paklausti „Tėve, turiu daug abejonių dėl tikėjimo – ką turėčiau daryti? Ar jūs kada nors turėjote abejonių?“ Turiu daug... Žinoma, kiekvienam žmogui kartais pasitaiko abejoti! Pozityviai žvelgiant, su tikėjimu susijusios abejonės yra ženklas, kad norime geriau ir labiau pažinti Dievą, Jėzų ir jo meilės mums slėpinį. „Turiu abejonę: ieškau, studijuoju, mąstau arba prašau patarimo, ką daryti.“ Tokios abejonės leidžia augti! Todėl gera, kad mes keliame klausimus dėl tikėjimo, nes šitaip esame raginami jį pagilinti. Vis dėlto abejones reikia įveikti. Todėl būtina klausytis Dievo žodžio ir suprasti, ko jis mus moko. Svarbus būdas, padedantis tai padaryti, yra katechezė, kai tikėjimo skelbimas susiejamas su individualaus ir bendruomeninio gyvenimo konkretybe. Tuo pat metu yra kitas, taip pat svarbus kelias, būtent, kuo labiau gyventi tikėjimu. Nedera paversti tikėjimo abstrakčia teorija, kurioje abejonių tik daugėja. Verčiau paverskime tikėjimą gyvenimu. Siekime praktikuoti jį tarnaudami broliams ir seserims, ypač labiausiai stokojantiems. Tuomet daugelis abejonių pradingsta, nes jaučiame Dievo buvimą ir Evangelijos tiesą meilėje, kuri, mums patiems to nenusipelnant, gyvena mumyse, o mes dalijamės ja su kitais.

Kaip matote, brangūs broliai ir seserys, ir šie du gailestingumo darbai nėra nutolę nuo mūsų gyvenimo. Visi galime juos atlikdami praktiškai įgyvendinti Viešpaties žodį, kuriame jis sako, kad Dievo meilės slėpinys apreiškiamas ne išmintingiesiems ir gudriesiems, bet mažutėliams (plg. Lk 10, 21; Mt 11, 25–26). Todėl svarbiausias mokymas, kurį esame pašaukti perteikti, ir tikriausias abejonės išsprendimo būdas yra Dievo meilė, kuria jis mus myli (plg. 1 Jn 4, 10): tai didžiulė meilė, duodama mums dovanai ir visiems laikams. Dievas niekuomet neatšaukia savo meilės! Jis visuomet eina priekyje ir laukia: jis visiems laikams dovanoja mums savo meilę, už kurią turime jausti nuolatinę atsakomybę – ją liudyti dovanodami gailestingumą savo broliams ir seserims.