Neseniai pradėjome katechetinę kelionę vilties tema, kuri labai tinka advento laikui. Iki šiol mus vedė pranašas Izaijas. Šiandien, prieš pat Kalėdas, norėčiau apmąstyti tą ypatingą momentą, kai, taip sakant, į pasaulį įžengė viltis su Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Izaijas išpranašavo Mesijo gimimą keliose vietose: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14); taip pat „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras“ (Iz 11, 1). Šiose ištraukose iškyla Kalėdų prasmė: Dievas įvykdo savo pažadą tapdamas žmogumi; jis neapleidžia savo tautos, jis taip prisiartina, kad net nusivelka savo dievystę. Šitaip Dievas parodo savo ištikimybę ir pradeda naują karalystę, teikiančią žmonijai naują viltį. Kas ši viltis? Amžinasis gyvenimas.

Kai kalbame apie viltį, dažnai turime omenyje dalykus, kurie nėra žmogaus galioje, tai, kas nematoma. Iš tikrųjų tai, kuo viliamės, pranoksta mūsų jėgas ir mūsų įžvalgą. Tačiau Kristaus Gimimas, atveriantis atpirkimą, byloja apie kitokią viltį, apie patikimą, regimą ir suprantamą viltį, nes ji grindžiama Dievu. Jis įžengia į pasaulį ir duoda mums stiprybės keliauti su juo: Dievas eina su mumis Jėzuje; eidami su juo link gyvenimo pilnatvės, gauname stiprybės nauju būdu gyventi dabartyje, nors ji yra sunki. Taigi krikščioniui viltis reiškia tikrumą, kad jis keliauja su Kristumi pas mūsų laukiantį Tėvą. Viltis niekuomet nėra sustingusi, ji keliauja ir verčia mus keliauti. Ta viltis, kurią mums duoda Betliejaus Kūdikis, siūlo gerą kryptį dabarčiai, žmonijos išgelbėjimą ir palaiminimą tiems, kurie pasitiki gailestinguoju Dievu. Šventasis Paulius tai apibendrina žodžiais: „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Taigi su viltimi keliaudami šiame pasaulyje esame išgelbėti. Galime kiekvienas iš mūsų paklausti: ar keliauju su viltimi, ar mano vidinis gyvenimas sustingęs ir uždaras? Ar mano širdis yra užrakintas stalčius, ar ji atvira vilčiai, kuri įgalina mane keliauti ne vienam, bet su Jėzumi?

Advento laikotarpiu krikščionių namuose įrengiamos prakartėlės pagal tradiciją, siekiančią šv. Pranciškaus Asyžiečio laikus. Prakartėlė savo paprastumu perteikia viltį; kiekviena jos figūra yra panardinta vilties atmosferoje.

Pirmiausia žvelgiame į vietą, kurioje Jėzus gimė – Betliejų. Tai mažas miestelis Judėjoje, kur prieš tūkstančius metų gimė Dovydas, piemuo, kurį Dievas parinko būti Izraelio karaliumi. Betliejus nėra sostinė, todėl jį pasirinko Dievo apvaizda, mėgstanti veikti per mažutėlius ir nuolankiuosius. Čia gimė labai lauktas „Dovydo sūnus“ Jėzus, kuriame susitinka Dievo viltis ir žmogaus viltis.

Žvelgiame taip pat į Mariją – vilties Motiną. Savo ištartu „taip“ ji atvėrė Dievui mūsų pasaulio duris: jos mergeliškoji širdis buvo pilna vilties, gaivinamos tikėjimo; taip Dievas ją pasirinko, o ji įtikėjo jo žodžiu. Devynis mėnesius buvusi naujosios ir amžinosios Sandoros skrynia, ji grotoje kontempliuoja Kūdikį ir regi jame meilę Dievo, atėjusio išgelbėti savo tautos ir visos žmonijos. Prie Marijos yra Juozapas, Jesės ir Dovydo palikuonis. Jis taip pat patikėjo angelo žodžiais ir žvelgdamas į Jėzų prakartėlėje apmąsto tai, kad Kūdikis gimė iš Šventosios Dvasios ir kad pats Dievas liepė jam pavadinti jį Jėzumi. Šis vardas kiekvienam žmogui neša viltį, nes per tą moters sūnų Dievas išgelbės žmoniją nuo mirties ir nuodėmės. Štai kodėl svarbu žvelgti į prakartėlę!

Prakartėlėje yra taip pat piemenys, atstovaujantys vargingiesiems ir nuolankiesiems, laukusiems Mesijo, „Izraelio paguodos“ (Lk 2, 25) ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 38). Šiame Kūdikyje jie mato įgyvendintus pažadus ir viltį, kad kiekvienam iš jų galiausiai ateina Dievo išgelbėjimas. Tie, kas pasitiki pirmiausia savo medžiaginiu saugumu, nelaukia išgelbėjimo iš Dievo. Įsisąmoninkime tai: mūsų pačių apsisaugojimai mūsų neišgelbės; vienintelis tikrumas, kuris mus išgelbės, yra viltis Dievu. Viltis mus išgelbės, nes yra stipri ir leidžia eiti per gyvenimą džiaugsmingai, turint valią daryti gera, trokštant pasiekti amžinąją laimę. Mažutėliai, piemenys, pasitiki Dievu, turi jame viltį ir džiaugiasi atpažindami, kad šis Kūdikis yra Dievo nurodytas ženklas (Lk 2, 12).

Angelų choras iš aukštybių skelbia: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (2, 14). Krikščioniškoji viltis išreiškiama gyriumi ir padėka Dievui, įkūrusiam meilės, teisingumo ir taikos karalystę.

Brangūs broliai ir seserys, šiomis dienomis, kontempliuodami prakartėlę pasirenkime mūsų Viešpaties Gimimui. Bus tikra šventė, jei priimsime Jėzų, vilties sėklą, kurią Dievas sėja į mūsų individualios ar bendruomeninės istorijos vagas. Kiekvienas ateinančiam Jėzui ištartas „taip“ yra vilties pumpuras. Pasitikėkime šiuo vilties pumpuru, šiuo „taip“. „Taip, Jėzau, Tu gali mane išgelbėti, Tu gali mane išgelbėti.“ Linkiu visiems viltingų Kalėdų!