Gruodis ir sausio pradžia – advento, po to Kalėdų metas. Tai liturginis laikotarpis, Dievo tautoje iš naujo žadinantis viltį, kuri yra pamatinis žmogaus poreikis: puoselėti viltį dėl ateities, tikėti gyvenimu, vadovautis vadinamuoju „pozityviu mąstymu“.

Tačiau svarbu, kad ta viltis būtų susijusi su dalykais, kurie gali iš tikrųjų padėti gyventi ir suteikti mūsų egzistencijai prasmę. Todėl Šventasis Raštas įspėja mus nepuoselėti melagingų vilčių, kurias mums perša pasaulis; demaskuojamas jų nenaudingumas ir parodoma beprasmybė. Tai vyksta įvairiais būdais, pirmiausia atskleidžiant netikrumą tų stabų, kuriais žmogus nuolat gundomas pasitikėti ir daryti juos savo vilties objektu.

Ypač pranašai ir išminčiai tai akcentuoja, paliesdami neuralginę vietą kiekvieno tikinčiojo tikėjimo kelyje. Tikėti reiškia pasitikėti Dievu: kas tiki, pasitiki Dievu. Tačiau ateina momentas, kai dėl gyvenimo sunkumų žmogus patiria, jog tas pasitikėjimas yra trapus, ir jaučia poreikį turėti kitus saugiklius, apčiuopiamus ir konkrečius užtikrinimus. Pasitikiu Dievu, tačiau situacija nėra gera, ir man reikia truputį daugiau konkretaus tikrumo. O čia glūdi pavojus! Tuomet patiriame pagundą ieškoti net praeinančių paguodų, kurios, regis, užpildo vienatvės tuštumą ir palengvina tikėjimo sunkumuose. Manome, kad tą saugumą gali suteikti pinigai, ryšiai su įtakingais žmonėmis, pasaulietiškumas, melagingos ideologijos. Kartais ieškome jo tokiame dievaityje, kuris galėtų įvykdyti mūsų prašymus ir magišku būdu pakeisti tikrovę, kad ji taptų tokia, kokios norime; tai stabas, kuris, kaip toks, nieko negali padaryti, kadangi yra bejėgis ir apgaulingas. Tačiau mums labai patinka stabai, mes juos labai mėgstame! Kažkada Buenos Airėse turėjau nueiti nuo vienos bažnyčios iki kitos, tarp kurių buvo gal tūkstantis metrų. Ėjau ten pėsčias. Kelias ėjo per parką, o parke stovėjo staliukai, jų buvo labai daug, prie jų sėdėjo aiškiaregiai. Buvo daugybė žmonių, jie net stovėjo eilėse. Aiškiaregiui galėjai parodyti ranką, o jis pradėdavo kalbėti. Kalba visuomet būdavo tokia pat: tavo gyvenime yra moteris, ant tavęs užslenka šešėlis, tačiau viskas bus gerai... Po to už viską užsimokama. Ir tai teikia tau saugumo? Toks saugumas grindžiamas – atleiskite už žodį – kvailumu. Eiti pas aiškiaregį ar aiškiaregę, buriančius iš kortų: tai stabas! Tai stabas, jei esame prie to labai prisirišę, perkame melagingas viltis. Tačiau Jėzaus Kristaus dovanai duota viltimi, kurią jis atnešė dovanodamas už mus savo gyvybę, – ta viltimi kartais nelabai pasitikime.

Viena kupina išminties psalmė labai įtaigiai perteikia mums melagingumą tų stabų, kuriuos pasaulis mums pakiša kaip vilties objektą, o žmonės visose epochose jautė pagundą jais pasitikėti. Tai 115 psalmė, kurioje recituojama:

„Jų stabai iš sidabro ir aukso, padaryti žmonių rankomis. Burnas jie turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi, turi nosis, bet neužuodžia. Rankas turi, bet lytėti negali, turi kojas, bet nevaikšto. Panašūs į juos bus, kurie juos dirba ir kurie jais pasitiki“ (Ps 115, 4–8).

Psalmininkas, kiek ironišku būdu, mums parodo visiškai efemerišką tokių stabų tikrovę. Turime suprasti, kad kalbama ne tik apie atvaizdus, pagamintus iš metalo ar kitų medžiagų, bet ir apie tuos, kuriuos susidarome savo mintyse, kai pasitikime ribotais dalykais, kuriuos patys pavertėme absoliučiais, arba kai įspraudžiame Dievą į mūsų schemas, mūsų įsivaizdavimus apie dieviškumą; tuomet sukuriame stabą, panašų į mus, mums suprantamą, numanomą, visiškai tokį patį, kaip sakoma psalmėje. Žmogus, būdamas Dievo atvaizdas, susikuria panašų į save dievuką, negana to, tai nevykęs atvaizdas: jis negirdi, neveikia, o svarbiausia, nemoka kalbėti. Tačiau mums labiau patinka kreiptis į stabus, negu eiti pas Viešpatį. Esame daug labiau patenkinti to melagingo stabo teikiama efemeriška viltimi, negu didele ir tikra viltimi, dovanojama Viešpaties.

Tai viltis, grindžiama gyvenimo Viešpačiu, kuris savo žodžiu sukūrė pasaulį, vadovauja mūsų gyvenimui, – jos priešingybė yra pasitikėjimas nebyliais stabų pavidalais. Ideologijos su jų pretenzija į absoliutą, turtai – tai yra didelis stabas, – valdžia ir sėkmė, tuščiagarbystė ir su tuo susijusios amžinybės bei visagalybės iliuzijos, tokios vertybės kaip žavesys ir sveikata, kai jos tampa stabais, kuriems reikia paaukoti viską, – visa tai yra dalykai, keliantys proto ir širdies sumaištį, užuot praturtinę gyvenimą, jie veda į mirtį. Tokie žodžiai kaip tie, kuriuos prieš daugelį metų girdėjau Buenos Airių vyskupijoje, kelia liūdesį ir skausmą sieloje: viena šauni ir labai graži moteris, besididžiuojanti savo grožiu, pasakė tarsi tai būtų natūralus dalykas: „Žinoma, turėjau daryti abortą, nes man figūra yra labai svarbi.“ Tai stabai, vedantys neteisingu keliu ir neatnešantys laimės.

Psalmės turinys labai aiškus: jei sudedi viltį į stabus, tampi panašus į juos. Tai tušti atvaizdai su rankomis, kurios negali paliesti, kojomis, kurios nevaikšto, lūpomis, kurios negali kalbėti. Žmogus nebeturi ką pasakyti, neįstengia padėti, negali nieko pakeisti, nesugeba šypsotis, dovanoti save, nesugeba mylėti. Taip pat mes, Bažnyčios žmonės, pasiduodame šiam pavojui, kai „supasaulėjame“. Reikia likti pasaulyje, tačiau saugotis pasaulio iliuzijų, stabų, apie kuriuos kalbėjome. Toliau psalmėje sakoma, kad reikia pasitikėti Dievu ir turėti jame viltį, o Dievas palaimins.

Psalmėje sakoma: „Izraelio namai pasitiki Viešpačiu <...>. Aarono namai pasitiki Viešpačiu <...>. Kas pagarbiai Viešpaties bijo, Viešpačiu pasitiki <...>. Viešpats mumis rūpinasi – mus palaimins“ (Ps 115, 9. 10. 11. 12).

Viešpats visuomet mus atmena. Jis atsimena mus net ir sunkiais momentais. Tai yra mūsų viltis. O viltis neapgauna. Niekada! Niekada! Stabai visuomet nuvilia: jie yra išgalvoti, jie netikri.

Štai nuostabi vilties tikrovė: pasitikėdami Viešpačiu, tampame kaip jis, o jo palaiminimas padaro mus jo vaikais ir leidžia dalyvauti jo gyvenime. Į Dievą sudėta viltis leidžia mums įžengti, taip sakant, į jo atminties sferą, laiminančios ir išganančios atminties sritį. Tuomet gali kilti Aleliuja, gyrius gyvam ir tikram Dievui, kuris dėl mūsų gimė iš Marijos, mirė ant kryžiaus ir šlovingas prisikėlė. Šiuo Dievu viliamės, šis Dievas – kuris nėra stabas – niekuomet nenuvilia.