Tarp Senojo Testamento mums pristatomų moterų išsiskiria liaudies herojė Judita. Jos vardu pavadinta Biblijos knyga pasakoja apie karaliaus Nebukadnezaro karinę kampaniją: jis viešpatauja Ninevėje, plečia savo karalystės ribas, sumušdamas ir pajungdamas kaimynines šalis. Skaitytojas supranta, kad aprašomas didis ir nenugalimas priešas, sėjantis mirtį ir suniokojimą; jis pasiekia ir Pažado žemę, grasindamas Izraelio vaikų gyvenimui.

Nebukadnezaro armija, vadovaujama generolo Holoferno, apgula Judėjos miestą Betuliją, atkerta prieigą prie vandens, šitaip silpnindama gyventojų pasipriešinimą.

Situacija tapo dramatiška. Miesto gyventojai kreipiasi į seniūnus ragindami pasiduoti priešams. Jų žodžiai išreiškia beviltiškumą: „Dabar nėra kas mums padėtų! Iš tikrųjų Dievas atidavė mus jiems į rankas, kad, būdami ištroškę ir bejėgiai, pultume prieš juos kniūbsti.“ Jie pasakė: „Dievas mus pardavė“: toks didžiulis buvo tų žmonių nusiminimas. „Dabar tad tučtuojau pašaukite juos ir atiduokite visą miestą kaip grobį Holoferno tautai ir visai jo kariuomenei“ (Jdt 7, 25–26). Pabaiga atrodo neišvengiama, gebėjimo pasitikėti Dievu neliko nė lašo. Išgalėjimas pasitikėti Dievu išsisėmė. Kaip dažnai mes atsiduriame ribinėse situacijose, kai nejaučiame net gebėjimo pasitikėti Viešpačiu. Tai baisus gundymas! Paradoksaliu būdu atrodo, jog siekiant išvengti mirties nelieka nieko kito, kaip atsiduoti į rankas tiems, kurie žudo. Jie žino, kad kareiviai įsiverš į miestą ir jį apiplėš, paims į nelaisvę moteris, o visus kitus nužudys. Tai yra būtent „galutinė riba“.

Tokio didžiulio nusivylimo akivaizdoje tautos vadovas stengiasi duoti bent truputėlį vilties: išsilaikykime dar penkias dienas laukdami gelbstinčio Dievo įsikišimo. Tačiau tai silpna viltis, todėl jis užbaigia taip: „Betgi jei toms dienoms praslinkus pagalba neateis, tad darysiu, kaip jūs sakote“ (7, 31). Vargšas žmogus. Jis neturėjo kitos išeities. Dievui duodamos penkios dienos – ir čia glūdi nuodėmė, – kad jis pradėtų veikti; penkios dienos laukimo, tačiau perspektyvoje jau galas. Jie duoda Dievui penkias dienas, kad juos išgelbėtų, tačiau juo nepasitiki ir tikisi blogiausio. Iš tikrųjų jau niekas tautoje nebegeba viltis. Jie buvo nusivylę.

Toje situacijoje pasirodo Judita. Našlė, moteris, apdovanota didžiuliu grožiu bei išmintimi, kreipiasi į tautą tikėjimo kalba. Ji drąsiai ir atvirai priekaištauja tautai: „Viešpatį Visagalį jūs bandote <…> Ne, mano broliai, nepykinkite Viešpaties, mūsų Dievo. Juk jeigu jis nepanorės ateiti mums į pagalbą per tas penkias dienas, jis gali kada jam patinka mus apsaugoti ar net sunaikinti mus priešų akivaizdoje. <…> Tad kantriai laukdami jo išgelbėjimo, šaukimės jo pagalbos. Jis išgirs mūsų balsą, jei šitai jam patiks“ (8, 13. 14–15. 17). Tai vilties kalba. Belskimės į Dievo širdies duris, jis yra Tėvas, jis gali mus išgelbėti. Tai moteriškei, našlei gresia pavojus susikompromituoti kitų akyse! Tačiau ji yra drąsi! Eina pirmyn! Mano nuomonė yra tokia: moterys drąsesnės už vyrus (auloje plojimai).

Su pranašo jėga Judita priekaištauja tautos vyrams prašydama, kad jie iš naujo pasitikėtų Dievu. Pranašo žvilgsniu ji žvelgia anapus siauro jų vadovų nurodyto horizonto, kuris dėl baimės dar labiau susiaurėjo. Dievas iš tikrųjų veiks, – sako ji, – tačiau pasiūlymas laukti penkias dienas reiškia jo bandymą ir jo valios vengimą. Viešpats yra išganymo Dievas – ir ji tuo tiki, – nepriklausomai nuo to, kokia forma tai vyksta. Išganymas yra išlaisvinimas iš priešų ir leidimas gyventi, tačiau jo neįžvelgiamuose planuose jis gali reikšti ir atidavimą mirti. Būdama tikėjimo moteris, jinai tai žino. Žinome šią istoriją ir kuo ji baigiasi: Dievas išgelbėja.

Brangūs broliai ir seserys, niekuomet nekelkime Dievui sąlygų, leiskime vilčiai įveikti mūsų baimes. Pasitikėti Dievu reiškia įsitraukti į jo planus nieko netrokštant, sutinkant, kad jo išgelbėjimas ir pagalba gali ateiti tokiu būdu, kuris skiriasi nuo mūsų lūkesčių. Prašome Viešpaties gyvenimo, sveikatos, meilės, laimės; tai teisinga, tačiau drauge reikia įsisąmoninti, jog Dievas gali gyvenimą išgauti ir iš mirties, galima patirti ramybę taip pat ligoje ir galima rasti paguodą vienatvėje, o palaiminimą – raudoje. Ne mums mokyti Dievą, ką jam daryti, ko mums reikia. Jis geriau už mus tai žino, ir turime juo pasitikėti, nes jo keliai ir mintys skiriasi nuo mūsiškių.

Juditos nurodytas kelias yra pasitikėjimas, laukimas ramybėje, malda ir klusnumas. Tai vilties kelias. Jis reiškia lengvai nepasiduoti nusivylimui, bet daryti visa, kas įmanoma, visuomet pagal Viešpaties valią. Kaip žinome, ji daug meldėsi, ilgai kalbėjo tautai, po to drąsiai nuėjo, rado būdą, kaip prisiartinti prie kariuomenės vado, ir sugebėjo nukirsti jam galvą, perpjauti gerklę. Ji drąsi savo tikėjimu ir veiksmais. Ir visada ieško Viešpaties! Judita turi savo planą, jį sėkmingai įgyvendina ir veda tautą į pergalę, tačiau visuomet išlieka tikėjimo nuostata, kai viskas priimama iš Dievo rankos, tikrai tikint jo gerumu.

Taigi tikėjimo ir drąsos kupina moteris grąžina stiprybę savo tautai, kuriai gresia mirtinas pavojus, ji veda tautą vilties keliais, kuriuos nurodo taip pat mums. Jei truputį pagalvosime, prisiminsime, kiek daug kartų girdėjome išmintingus, drąsius žodžius iš paprastų žmonių, paprastų moterų, apie kuriuos manoma – be paniekinimo, – kad jie nedaug ką išmano... Tačiau tai yra Dievo išminties žodžiai! Močiučių žodžiai… Kaip dažnai močiutės moka pasakyti tinkamą žodį, vilties žodį, nes turi gyvenimo patirties, daug kentėjo, pasitikėjo Dievu, ir Viešpats apdovanoja mus viltingu patarimu. O kai eisime tais keliais, galėsime su džiaugsmu ir Velykų šviesa atsiduoti Viešpačiui šiais Jėzaus žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42). Tai yra išminties, pasitikėjimo ir vilties malda.