Dažnai patiriame pagundą galvoti, kad pasaulis sukurtas kaip mūsų nuosavybė, jis yra tai, ką turime, kuo galime naudotis, kaip mums patinka, prieš nieką neatsiskaitydami. Laiško romiečiams ištraukoje (8, 19–27), kurios klausėmės, apaštalas Paulius mums primena, jog sukurtasis pasaulis yra nuostabi dovana, Dievo patikėta į mūsų rankas, kad mes galėtume įžengti į santykį su juo ir atpažinti jo meilės plano pėdsakus, nes visi esame pašaukti bendradarbiauti jį įgyvendindami diena iš dienos.

Tačiau kai žmogus pasiduoda egoizmui, jis suniokoja net gražiausius jam patikėtus dalykus. Taip buvo ir su sukurtuoju pasauliu. Pamąstykime apie vandenį. Vanduo yra gražus ir nepaprastai svarbus dalykas; vanduo teikia mums gyvybę, visokeriopai mums padeda, tačiau išgaunant mineralus vanduo užteršiamas, taip teršiamas ir niokojamas sukurtasis pasaulis. Tai tik vienas pavyzdys. Jų yra daug. Tragišku nuodėmės patyrimu, nutraukta bendryste su Dievu, pažeidėme pirminę bendrystę su viskuo, kas mus supa, ir sukurtąjį pasaulį nuvedėme į sugedimą, jį pavergdami ir pajungdami mūsų praeinančiam laikinumui. Deja, viso to padariniai kasdien itin matomi. Žmogus, nutraukęs bendrystę su Dievu, praranda savo pirminį grožį ir supurvina visa tai, kad jį supa, o ten, kur anksčiau viskas primindavo Tėvą Kūrėją ir jo begalinę meilę, dabar tematyti liūdni ir niūrūs žmogaus puikybės ir godumo pėdsakai. Žmogiškoji puikybė išnaudodama sukurtąjį pasaulį jį naikina.

Tačiau Viešpats nepalieka mūsų vienų ir netgi toje niūrioje situacijoje mums dovanoja naują išlaisvinančią perspektyvą, visuotinį išganymą. Būtent tai su džiaugsmu pabrėžia Paulius, kviesdamas mus klausytis visos kūrinijos dejonių. Atkreipkime dėmesį – viskas aplink mus dejuoja: dejuoja pati kūrinija, dejuojame ir mes – žmonės, mumyse, mūsų širdyse, dejuoja Šventoji Dvasia. Tačiau tos dejonės nėra tuščias nepaguodžiamas skundas, bet, kaip patikslina apaštalas, tai gimdančios moters dejonės; tai dejonės kenčiančio žmogaus, kuris vis dėlto žino, kad netrukus į pasaulį ateis nauja gyvybė. Mūsų atveju taip iš tikrųjų yra. Mes dorojamės su mūsų nuodėmės padariniais ir viskas aplink mus nešioja mūsų sunkumų, mūsų klaidų, mūsų užsisklendimo pėdsakus. Tačiau tuo pat metu žinome, kad buvome Viešpaties išgelbėti ir jau galime kontempliuoti bei ragauti savyje ir mus supančioje aplinkoje naują kūriniją kildinančius Prisikėlimo, Velykų ženklus ir džiaugtis jais.

Tai mūsų vilties turinys. Krikščionis gyvena ne už pasaulio ribų, jis gali atpažinti savo gyvenime ir aplinkoje blogio ir egoizmo ženklus. Jis solidarus su kenčiančiais, verkiančiaisiais, nustumtais į pakraščius, nugrimzdusiais liūdesyje... Tačiau tuo pat metu krikščionis išmoko visa tai perskaityti Velykų akimis, prisikėlusio Kristaus akimis. Taigi jis žino, kad gyvename laukimo laiku, ilgesio laiku, pranokstančiu dabartį, išsipildymo laiku. Vilties dėka žinome, jog Viešpats nori savo gailestingumu galutinai išgydyti sužeistas ir nužemintas širdis, visa tai, ką žmogus savo bedievyste sugadino, – ir kad taip jis atkuria naują pasaulį ir naują žmoniją, galutinai sutaikindamas juos savo meile.

Kiek kartų mes, krikščionys, esame gundomi nusivilti, pasiduoti pesimizmui. Kartais leidžiame sau nenaudingai skųstis, mums stinga žodžių ir net nežinome, ko prašyti, kuo viltis... Dar kartą į pagalbą mums ateina Šventoji Dvasia, mūsų vilties įkvėpėja, jos dėka mūsų širdies dejonės ir lūkesčiai išlieka gyvi. Šventoji Dvasia anapus dabarties negatyvių regimybių regi mumyse ir jau šiandien mums apreiškia naują dangų ir naują žemę, kuriuos Viešpats ruošia žmonijai.