Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Džiaukitės viltyje“ (plg. Rom 12, 9–13)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
džiaugsmas, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 972
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 15 marzo 2017. La Speranza cristiana - 14. Lieti nella speranza (cfr Rm 12, 9-13)
DATA: 2017-03-15
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (443), 2017, p. 3.
BIBLIJOS NUORODA: Rom 12, 9–13
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (443), 2017, p. 3.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 14. „Džiaukitės viltyje“ (plg. Rom 12, 9–13)

2017 m. kovo 15 d.

Mes gerai žinome, kad Viešpaties Jėzaus mums paliktas didysis įsakymas yra apie meilę: mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir mylėti artimą kaip save (plg. Mt 22, 37–39). Tai reiškia, kad esame pakviesti mylėti ir praktikuoti artimo meilę. Tai yra mūsų aukščiausias pašaukimas, mūsų išskirtinis pašaukimas. Jis taip pat susijęs su krikščioniškosios vilties džiaugsmu. Kas myli, turi vilties džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su didžiąja meile, tai yra Viešpačiu.

Apaštalas Paulius ką tik girdėtoje Laiško romiečiams ištraukoje atkreipia mūsų dėmesį: yra rizika, jog artimo meilė gali būti veidmainiška, kad meilė gali būti veidmainiška. Taigi turime paklausti, kada atsiranda ši veidmainystė? Kaip galime būti tikri, kad mūsų meilė yra nuoširdi, mūsų artimo meilė autentiška? Kad mes neapsimetame darantys meilės darbus arba kad mūsų meilė nėra tik tokia kaip televizijos serialuose, bet nuoširdi, stipri meilė…

Veidmainystė gali pasireikšti bet kur, netgi per tai, kaip mylime. Taip atsitinka, kai mūsų meilė yra vedama savanaudiškumo, asmeninių interesų; yra daugybė savanaudiškos meilės formų. Kai karitatyvinė tarnystė vykdoma siekiant atkreipti į save dėmesį arba norint jausti pasitenkinimą: „Koks aš geras!“ Ne, tai veidmainystė! Arba jeigu mes trokštame „būti matomi“, demonstruodami savo protą ar savo gebėjimus. Už viso to glūdi neteisingas, klaidinantis įsivaizdavimas, esą, mylime todėl, kad esame geri – tarsi meilė būtų žmogaus kūrinys, mūsų širdies produktas. Tačiau meilė pirmiausia yra malonė, dovana. Gebėjimas mylėti yra Dievo dovana, ir turime jos prašyti. Jis noriai ją duoda, jei to prašome. Artimo meilė yra malonė. Jos esmė atskleisti ne tai, kas esame, bet ką mums Viešpats dovanoja ir ką mes laisva valia priimame. Ji negali reikštis per susitikimą su kitu žmogumi, jei pirmiau jos nekildina susitikimas su romiuoju ir gailestinguoju Jėzaus Veidu.

Paulius ragina mus pripažinti, kad esame nusidėjėliai, taip pat kad mūsų būdas mylėti yra paženklintas nuodėmės. Tačiau drauge jis tampa naujos žinios, vilties žinios nešėju: Viešpats prieš mus atveria naują laisvės kelią, gelbėjimo kelią. Mums taip pat skirta galimybė išgyventi didįjį meilės įsakymą, tapti Dievo meilės instrumentais. O tai atsitinka, kai leidžiamės, kad prisikėlęs Kristus išgydytų ir atnaujintų mūsų širdį. Prisikėlęs Viešpats, kuris gyvena tarp mūsų, gyvena su mumis, gali išgydyti mūsų širdį: jis tai daro, jeigu mes to prašome. Būtent jis mums leidžia mūsų mažume ir skurdume patirti Tėvo užuojautą ir švęsti meilės stebuklus. Taip mes suprantame, jog viskas, ką galime išgyventi ir padaryti dėl savo brolių, yra tik atsakas į tai, ką Dievas padarė ar tebedaro dėl mūsų. Pats Dievas, įsirengęs buveinę mūsų širdyje ir mūsų gyvenime, išlieka artimas ir tarnauja visiems, kuriuos kasdien sutinkame savo kelionėje, pradedant nuo paskutiniųjų ir labiausiai reikalingų pagalbos, kuriuose jis pirmiausia atpažįstamas.

Šiais žodžiais apaštalas Paulius mums nepriekaištauja, bet nori mus padrąsinti ir mumyse įžiebti viltį. Iš tikrųjų visi patiriame, jog negyvename meilės įsakymu taip pilnatviškai, kaip turėtume. Tačiau ir tai yra malonė, nes leidžia mums suprasti, kad iš tikrųjų negebame mylėti patys: mums reikia, kad Viešpats nuolat atnaujintų šią dovaną mūsų širdyse savo begalinio gailestingumo patirtimi. Tuomet vėl atsigręšime ir imsime vertinti mažus dalykus, paprastus kasdienius dalykus; mes dar kartą įvertinsime visus tuos mažus kasdienius dalykus ir įstengsime mylėti kitus, kaip Dievas juos myli, trokšdami jiems gėrio, kad jie būtų šventi Dievo draugai. Mes džiaugsimės galimybe prisiartinti prie vargšų ir nuolankiųjų, kaip Jėzus prisiartina prie kiekvieno iš mūsų, kai būname nuo jo nutolę, pasilenkti prie savo brolių kojų kaip jis, Gerasis Samarietis, pasilenkia prie kiekvieno savo užuojauta ir atleidimu.

Brangūs broliai ir seserys, apaštalas Paulius priminė mums paslaptį – aš pavartosiu jo žodžius –„džiaugsmo viltyje“ paslaptį (plg. Rom 12, 12): džiaugtis viltyje. Tai vilties džiaugsmas, nes žinome, kad visomis aplinkybėmis, net labiausiai priešiškomis, taip pat nepaisant mūsų asmeninių trūkumų, Dievo meilė niekuomet nesiliauja. Todėl su mus aplankančia ir mūsų širdyse gyvenančia malone bei ištikimybe gyvenkime ta džiaugsminga viltimi, pagal savo menkas galimybes dovanodami savo broliams visa tai, ką kasdien iš Jo gauname. Ačiū.