Jau keletą savaičių apaštalas Paulius mums padeda geriau suprasti, kas yra krikščioniškoji viltis. Sakėme, kad čia kalbame ne apie optimizmą, tai kitas dalykas. Apaštalas mums padeda tai suprasti. Šiandien jis tai daro išskirdamas dvi labai svarbias mūsų gyvenimui nuostatas, taip pat mūsų tikėjimo patirtį: „ištvermę“ ir „paguodą“ (4 ir 5 eil.). Mūsų girdėtoje Laiško romiečiams ištraukoje šios nuostatos minimos du kartus: pirmiausia jos siejamos su Raštais, po to su pačiu Dievu. Kokia yra giliausia ir teisingiausia jų reikšmė? Kokiu būdu jos nušviečia vilties tikrovę? Šios dvi nuostatos: pastovumas ir paguoda.

Ištvermę galime apibrėžti taip pat kaip kantrybę: tai gebėjimas pakelti, nešti ant pečių, išlaikyti, likti ištikimiems, taip pat tuomet, kai našta, atrodo, tampa pernelyg sunki, nepakeliama, o mes patiriame pagundą apsispręsti neigiamai, palikti viską ir visus. O paguoda yra malonė suvokti ir parodyti Dievo buvimą ir užuojautos pilną veikimą kiekvienoje situacijoje, taip pat aplinkybėmis, labiausiai paženklintomis atmetimo ir kančios. Šventasis Paulius primena, kad ištvermė ir paguoda mums ypatingu būdu perteikiama per „Raštus“ (4 eil.), tai yra per Bibliją. Iš tikrųjų Dievo žodis pirmiausia veda mus atgręžti žvilgsnį į Jėzų, geriau jį pažinti ir vis labiau į jį panašėti. Antras dalykas, Dievo žodis mums atskleidžia, kad Viešpats iš tikrųjų yra „ištvermės ir paguodos Dievas“ (5 eil.), jis lieka visada ištikimas savo meile mums, tai yra ištvermingas meile ir niekuomet nepaliaujantis mūsų mylėti! Jis yra ištvermingas: Jis mus myli visada! Jis mumis rūpinasi sutvarstydamas mūsų žaizdas savo gerumo ir gailestingumo glamonėmis, tuo, kad jis mus paguodžia. Jis niekuomet nesiliauja mūsų guodęs.

Šiuo požiūriu galima taip pat suprasti pradinį apaštalo teiginį: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti“ (1 eil.). Šis pasakymas „mes, stiprieji“ gali atrodyti pretenzingas, tačiau pagal Evangelijos logiką žinome, kad taip nėra. Priešingai, yra visai atvirkščiai, nes mūsų stiprybė kyla ne iš mūsų, bet iš Viešpaties. Kas savo gyvenime patiria ištikimą Dievo meilę ir jo paguodą, tas pajėgia ir net yra įpareigotas būti artimas silpnesniems savo broliams ir prisiimti jų pažeidžiamumą. Jei esame artimi Viešpačiui, turėsime jėgų būti artimi silpniausiems, vargingiausiems, kad juos paguostume ir suteiktume jėgų. Štai ką tai reiškia. Mes galime tai padaryti be pasitenkinimo savimi, jausdamiesi tiesiog „kanalu“, perteikiančiu Viešpaties dovanas; taip konkrečiai tampama vilties „sėjėju“. Štai ko Viešpats mūsų prašo šia galia ir gebėjimu paguosti: būti vilties sėjėjais. Šiandien reikia sėti viltį, tačiau tai nėra lengva…

Šios gyvensenos vaisius nėra tokia bendruomenė, kurioje kai kurie žmonės priklauso „pirmajai klasei“, tai yra stiprieji, o kiti „antrajai klasei“, tai yra silpnieji. Priešingai, kaip sako Paulius, tas vaisius yra „tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu“ (5 eil.). Dievo žodis maitina viltį, kuri konkrečiai reiškiasi dalijimusi bei tarnyste tarpusavyje. Net ir tas, kuris yra „stiprus“, anksčiau ar vėliau patirs savo trapumą, jam prireiks kitų paguodos; ir atvirkščiai, silpnume galime visuomet dovanoti šypseną ir ištiesti ranką sunkumus patiriančiam broliui. Tai yra tokia bendruomenė, kuri „sutartinai vienu balsu šlovina Dievą“ (plg. 6 eil.). Tačiau visa tai įmanoma tik tuomet, jei Kristų ir jo Žodį pastatome į centrą, nes jis yra „Stiprusis“, jis mums dovanoja galią, dovanoja ištvermę, duoda viltį ir duoda paguodą. Jis yra „stiprusis brolis“, kuris kiekvienu iš mūsų pasirūpina. Iš tikrųjų mums visiems reikia, kad būtume paimti ant Gerojo Ganytojo pečių, reikia jausti jo švelnų ir besirūpinantį žvilgsnį.

Brangūs bičiuliai, niekuomet neįstengsime Dievui pakankamai atsidėkoti už jo Žodį, kuris yra Raštuose. Būtent čia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas apsireiškia kaip „ištvermės ir paguodos Dievas“. Būtent čia mes suvokiame, kad mūsų viltis grindžiama ne mūsų gebėjimais ar galiomis, bet Dievo palaikymu ir jo meilės ištikimybe, tai yra Dievo galia ir jo paguoda. Ačiū.