Mūsų ką tik girdėta šventojo Pauliaus Laiško romiečiams ištrauka siūlo mums didelę dovaną. Nors esame įpratę atpažinti Abraomą kaip mūsų tikėjimo tėvą, šiandien apaštalas leidžia suprasti, jog Abraomas mums yra ir vilties tėvas; ne tik tikėjimo, bet ir vilties tėvas. Taip yra todėl, kad jo gyvenimo istorijoje jau galime suvokti skelbiamą prisikėlimą, naują gyvenimą, įveikiantį blogį ir mirtį.

Šiame tekste teigiama, kad Abraomas patikėjo Dievu „kuris atgaivina mirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17); po to patikslinama: „Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias“ (19 eil.). Tai patirtis, kurią ir mes esame pašaukti išgyventi. Abraomui apsireiškiantis Dievas yra gelbstintis Dievas, iš nevilties ir mirties išvaduojantis Dievas, į gyvenimą kviečiantis Dievas. Abraomo istorijoje viskas tampa himnu Dievui, kuris išlaisvina ir atgaivina, viskas tampa pranašyste. Tai tampa pranašyste taip pat mums, atpažįstantiems ir švenčiantiems viso to išsipildymą Velykų slėpinyje. Dievas iš tikrųjų „prikėlė iš numirusių <…> Jėzų“ (24 eil.), kad jame ir mes galėtume pereiti iš mirties į gyvenimą. Taip iš tikrųjų Abraomas gali būti vadinamas „daugelio tautų tėvu“, nes jis mums šviečia skelbdamas naująją žmoniją – tai mes! Žmoniją, Kristaus išvaduotą iš nuodėmės bei mirties ir kartą visiems laikams įvestą į mylintį Dievo glėbį.

Čia Paulius padeda mums sutelkti dėmesį į ypač glaudų ryšį tarp tikėjimo ir vilties. Jis sako, kad „nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (18 eil.). Mūsų viltis grindžiama ne žmogiškais samprotavimais, prognoze ar užtikrinimu; ji pasirodo ten, kur nebėra vilties, kur nebėra, kuo viltis, panašiai kaip buvo Abraomui, laukiančiam besiartinančios mirties, o jo žmonai Sarai esant nevaisingai. Jiems artinosi galas, jie negalėjo susilaukti vaikų, ir toje situacijoje Abraomas įtikėjo ir vylėsi, nematydamas jokios vilties. Tai didinga! Didelė viltis yra įsišaknijusi tikėjime ir būtent todėl ji gali pranokti bet kokią viltį. Taip, nes ji grindžiama ne mūsų žodžiais, bet Dievo žodžiu. Šia prasme ir mes esame kviečiami sekti Abraomu, kuris, nepaisydamas akivaizdžios tikrovės, kai atrodė, kad jam skirta mirti, – pasitiki Dievu „būdamas tikras, jog ką jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ (21 eil.). Norėčiau užduoti jums klausimą: ar mes, mes visi esame tuo įsitikinę? Ar esame įsitikinę, kad Dievas mus myli ir nori įvykdyti visa, ką jis mums pažadėjo? Bet tėve, kiek už tai reikia mokėti? Tėra tik viena kaina – „atverti savo širdį“. Atverkite savo širdis, ir ši Dievo galia ves jus pirmyn, darys nuostabius dalykus ir mokys jus, kas yra viltis. Tai vienintelė kaina: atverti savo širdį tikėjimui, o Jis padarys visa kita.

Tai yra paradoksas ir tuo pat metu mūsų vilties pats svarbiausias, pats tvirčiausias elementas! Viltis, grindžiama pažadu, kuris žmogiškuoju požiūriu atrodo netikras ir nenumatomas, bet kuris net mirties akivaizdoje netampa menkesnis, – jei pažadą duoda prisikėlimo ir gyvenimo Dievas! Tai žada ne bet kas! Tas, kuris žada, yra prisikėlimo ir gyvenimo Dievas.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien prašome Viešpaties malonės, kad liktume įsitvirtinę ne tiek savo pačių tikrume, savo gebėjimuose, bet viltyje, kylančioje iš Dievo pažado, kaip tikri Abraomo vaikai. Kai Dievas žada, jis įvykdo tai, ką pažadėjo. Jis niekuomet nelaužo žodžio. Tuomet mūsų gyvenimą nušvies nauja šviesa, suvokimas, jog Tas, kuris prikėlė savo Sūnų, prikels ir mus bei suvienys su Juo, drauge su visais mūsų tikėjimo broliais. Mes visi tikime. Šiandien esame šioje aikštėje, šloviname Viešpatį, giedosime „Tėve mūsų“, po to priimsime palaiminimą… Bet tai praeina. Tačiau tai taip pat yra vilties pažadas. Jei šiandien turime atvirą širdį, patikinu jus, kad visi susitiksime Dangaus aikštėje, ir tai niekuomet nepraeis. Tai Dievo pažadas, tai mūsų viltis, jei atveriame savo širdis. Dėkoju.