Šiandien susitinkame Velykų šviesoje; Velykas iškilmingai atšventėme ir tebešvenčiame liturgijoje. Todėl mūsų katechezių apie krikščioniškąją viltį cikle šiandien noriu su jumis kalbėti apie Prisikėlusį Kristų, mūsų viltį, kaip jį pristato šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (plg. 1 Kor 15).

Apaštalas siekia išspręsti problemą, kuri tikriausiai buvo pagrindinė diskusijų tema Korinto bendruomenėje. Prisikėlimas yra paskutinė šiame laiške nagrinėjama tema, bet svarbos požiūriu ji yra veikiausiai pirmutinė – viskas tuo grindžiama.

Kreipdamasis į savo krikščionis Paulius remiasi neginčijamu dalyku, kuris nėra kokio nors žmogaus išmintingai išmąstytas; tai įvykis, paprastas faktas, įvykęs kai kurių žmonių gyvenime. Iš to gimsta krikščionybė. Tai ne ideologija, ne filosofinė sistema, bet tikėjimo kelias, kurio pradžia yra įvykis, paliudytas pirmųjų Jėzaus mokinių. Štai kaip Paulius tai apibendrina: Jėzus mirė dėl mūsų nuodėmių, buvo palaidotas, o trečiąją dieną prisikėlė ir pasirodė Petrui bei Dvylikai (plg.  1 Kor 15, 3–5). Toks yra faktas: jis mirė, buvo palaidotas, prisikėlė ir pasirodė. Taigi Jėzus yra gyvas! Tai krikščioniškosios žinios šerdis.

Paulius, skelbdamas šį įvykį, kuris yra tikėjimo šerdis, pirmiausia akcentuoja paskutinį Velykų slėpinio elementą, būtent tai, kad Jėzus prisikėlė. Jei viskas būtų pasibaigę mirtimi, turėtume kilniausio atsidavimo pavyzdį, tačiau tai negalėtų kildinti mūsų tikėjimo. Jėzus būtų didvyris. Ne! Jis mirė, bet prisikėlė. Tikėjimas gimsta iš Prisikėlimo. Priimti tai, kad Kristus numirė ir mirė ant kryžiaus, nėra tikėjimo aktas, tai istorinis faktas. Tačiau tikėti tuo, kad jis prisikėlė, yra tikėjimo aktas. Mūsų tikėjimas gimsta Velykų rytą. Paulius išvardija asmenis, kuriems pasirodė prisikėlęs Jėzus (plg. eil. 5–7). Čia turime visų velykinių pasakojimų ir visų su Prisikėlusiuoju susidūrusių asmenų trumpą santrauką. Pirmasis sąraše Kefas, arba Petras, taip pat Dvylikos grupė, po to minimi „penki šimtai brolių“, iš kurių daugelis dar galėjo paliudyti, po to minimas Jokūbas. Paskutinis tame sąraše – kaip iš visų mažiausiai vertas – yra pats Paulius. Paulius save apibūdina kaip „ne laiku gimusį“ (plg. 8 eil.).

Paulius pavartoja tokį posakį, nes jo asmeninė istorija yra dramatiška: jis buvo ne ministrantas, o Bažnyčios persekiotojas, didžiavęsis savo įsitikinimais. Paulius laikė save sėkmingu žmogumi, turinčiu labai aiškias pažiūras į gyvenimą ir pareigas. Tačiau tame tobulame paveiksle – Pauliaus gyvenime viskas buvo tobula, jis viską žinojo – šioje tobuloje pasaulėžiūroje vieną dieną įvyko visiškai nenumatytas dalykas: susitikimas su prisikėlusiu Jėzumi kelyje į Damaską. Tas įvykis nėra vien tai, kad žmogus nukrito ant žemės: Paulių visiškai įtraukė įvykių eiga, kuri radikaliai perkeitė jo gyvenimo prasmę. Persekiotojas tapo apaštalu. Kodėl? Todėl, kad jis pamatė gyvą Jėzų! Išvydau prisikėlusį Jėzų Kristų! Toks Pauliaus tikėjimo pagrindas, taip pat kitų apaštalų, Bažnyčios tikėjimo ir mūsų tikėjimo pagrindas.

Kokia graži mintis, kad krikščionybė iš esmės yra tai! Ne tiek, kad mes ieškome Dievo – iš tikrųjų tai labai vangus ieškojimas, – o veikiau, kad Dievas mūsų ieško. Jėzus mus pasiėmė, užkariavo, kad daugiau niekuomet nepaleistų. Krikščionybė yra malonė, tai staigmena ir todėl jai reikia širdies, gebančios žavėtis. Uždara širdis, perdėm racionali širdis negeba žavėtis ir neįstengia suprasti, kas yra krikščionybė. Nes krikščionybė – malonė, o malonė yra tik nuvokiama, ji sutinkama per nuostabą.

Net jei esame nusidėjėliai – visi tokie esame, – jei mūsų geri pasiryžimai liko tik popieriuje arba jei žvelgdami į savo gyvenimą matome, kad jame susikaupė daug nesėkmių... Velykų rytą galime padaryti tai, ką darė Evangelijoje aprašomi žmonės: nueiti prie Kristaus kapo, pažvelgti į nuritintą akmenį ir pamąstyti, jog Dievas įgyvendina man ir mums visiems nelauktą ateitį. Nueiti prie savo kapo: visi kažkiek to turime savo viduje. Galime ten nueiti ir pamatyti, kad Dievas ir iš ten gali prisikelti. Čia laimė, džiaugsmas, gyvybė, čia, kur visi manė, kad beliko tik liūdesys, pralaimėjimas ir sutemos. Dievas gražiausias gėles išaugina tarp visiškai bevaisių akmenų.

Būti krikščionimis reiškia atskaitos tašku imti ne mirtį, bet Dievo meilę mums. Ši meilė įveikė mūsų aršiausią priešą. Dievas didesnis už niekį, ir pakanka vienintelės degančios žvakės, kad būtų įveikta tamsiausia naktis. Paulius šaukia, ir jo balse aidi pranašų žodžiai: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (55 eil.). Šiomis Velykų dienomis šį šauksmą nešiojamės širdyje. Paklausti, kodėl apdovanojame kitus šypsena, kodėl kantriai dalijamės, galėsime atsakyti – Jėzus tebėra čia, jis ir toliau gyvena tarp mūsų, Jėzus yra čia, aikštėje, su mumis: Gyvasis ir Prisikėlusysis.