Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“: Vilties pažadas (Mt 28, 20)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 978
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 26 aprile 2017. La Speranza cristiana - 20. “Io sono con voi tutti i giorni, fino alla fine del mondo” (Mt 28, 20): la promessa che dà speranza
DATA: 2017-04-26
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (445), 2017, p. 3.
BIBLIJOS NUORODA: Mt 28, 20
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (445), 2017, p. 3.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 20. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“: Vilties pažadas (Mt 28, 20)

2017 m. balandžio 26 d.

„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šie Mato evangelijos baigiamieji žodžiai primena pranašišką pažadą, randamą jos pradžioje: „Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23; plg. Iz 7, 14). Dievas bus su mumis per visas dienas iki pat pasaulio pabaigos. Jėzus keliaus su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Visa Evangelija telpa tarp šių dviejų ištraukų, tarp žodžių, perteikiančių slėpinį Dievo, kurio vardas ir kurio esmė yra „buvimas su“. Jis nėra izoliuotas Dievas, bet „Dievas su“, ypač „su mumis“, su sukurtąja žmonija. Mūsų Dievas nėra nedalyvaujantis, užsidaręs tolimame danguje, jis yra „aistringas“ žmogaus atžvilgiu, taip labai jį myli, kad negali nuo jo atsitraukti. Mes, žmonės, mokame sutraukyti ryšius ir deginti tiltus. Tačiau ne jis. Kai mūsų širdis stingsta iš šalčio, jo širdis tebėra karšta. Mūsų Dievas nuolat mus lydi, net ir tuomet, jei, savo nelaimei, jį pamirštume. Takoskyroje, skiriančioje netikėjimą nuo tikėjimo, lemiamas dalykas yra suvokimas, jog esame mylimi Tėvo, kuris mus lydi ir niekada nepalieka mūsų vienų.

Mūsų egzistencija yra piligrimystė, kelionė. Ir tie, kurie vadovaujasi vien žmogiška viltimi, junta viliojančią horizonto trauką, raginančią ieškoti dar nežinomų pasaulių. Mūsų siela yra keliaujanti siela. Biblijoje gausu piligrimų ir keliautojų istorijų. Abraomo pašaukimas prasideda paliepimu: „Eik iš savo gimtojo krašto“ (Pr 12, 1). Patriarchas palieka jam gerai pažįstamą žemės lopinėlį, kuris buvo vienas iš tuometinės civilizacijos lopšių. Viskas sutartinai bylojo prieš tokios kelionės prasmingumą. Vis dėlto Abraomas leidžiasi į kelionę. Neįmanoma tapti brandžiais žmonėmis, jei nejuntama horizonto trauka: tą ribą tarp dangaus ir žemės nori pasiekti keliautojų tauta.

Kelionėje po pasaulį žmogus niekuomet nėra vienas. Ypač krikščionis niekada nesijaučia apleistas, nes Jėzus mums laiduoja, jog ne tik lauks mūsų ilgos kelionės pabaigoje, bet ir lydės mus kasdieną.

Ar ilgai Dievas rūpinsis žmogumi? Ar ilgai Viešpats Jėzus, kuris keliauja drauge su mumis,rūpinsis mumis? Evangelijos atsakymas nepalieka vietos abejonei: iki pasaulio pabaigos! Dangus praeis, žemė praeis, išsisklaidys žmogiškosios viltys, bet Dievo Žodis yra didesnis už visa ir jis nepraeis. Jis bus „Dievas su mumis“, Dievas Jėzus, kuris eina drauge su mumis. Mūsų gyvenime nebus nė vienos dienos, kad Dievo širdis mumis nesirūpintų. Jis mumis rūpinasi ir keliauja su mumis. Kodėl jis taip elgiasi? Tiesiog todėl, kad mus myli. Ar suprantate tai? Jis mus myli! Iš tikrųjų Dievas patenkins visus mūsų poreikius, nepaliks mūsų išbandymo ar tamsos valandą. Tas tikrumas trokšta įsikurti mūsų sieloje ir niekuomet jos neapleisti. Kai kas tai vadina „Apvaizda“. Tai yra Dievo artumas, Dievo meilė, Dievo keliavimas su mumis – tai „Dievo apvaizda“. Jis rūpinasi mūsų gyvenimu.

Neatsitiktinai tarp krikščioniškųjų vilties simbolių yra vienas man labai patinkantis – inkaras. Jis nurodo, kad mūsų viltis nėra miglota. Jos nereikia painioti su besikeičiančia jausena tų žmonių, kurie nepagrįstai nori keisti šio pasaulio dalykų tvarką remdamiesi vien savo valios stiprybe. Krikščioniškosios vilties versmė nėra ateities trauka, bet tikrumas dėl to, ką Dievas pažadėjo ir įvykdė Jėzuje Kristuje. O jis mums garantavo, kad niekuomet mūsų neapleis, kiekvieno pašaukimo pradžioje kviečia: „Sek paskui mane“, užtikrindamas, kad visados bus su mumis, tai ko tuomet turėtumėme bijoti? Turėdami tokį pažadą krikščionys gali keliauti visur. Taip pat keliaudami pro pažeisto pasaulio regionus, kur dedasi negeri dalykai, esame tarp tų, kurie ir ten puoselėja viltį. Psalmėje sakoma: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manim“ (Ps 23, 4). Būtent ten, kur plinta tamsybės, reikia laikyti degančią šviesą. Grįžkime prie inkaro. Mūsų tikėjimas yra inkaras danguje. Mes išmetėme gyvenimo inkarą danguje. Ką turime daryti? Stipriai laikytis už lyno: jis yra visada ten. Einame pirmyn, nes esame tikri, kad mūsų gyvenimas tarsi inkaras išmestas į dangų, į tą krantą, kurį norime pasiekti.

Žinoma, jei pasitikėtume tik savomis jėgomis, galėtume jaustis nusivylę ir nugalėti, nes pasaulis dažnai atrodo neprieinamas meilės dėsniams. Pasaulis dažnai verčiau renkasi egoizmą. Tačiau jei mumyse gyvuoja tikrumas, kad Dievas mūsų neapleis, kad Dievas jautriai myli mus ir tą pasaulį, požiūris iškarto pasikeičia. „Homo viator, spe erectus“ – buvo sakoma senovėje. O Jėzaus pažadas „Aš esu su jumis“ leidžia mums stovėti ant kojų, išsitiesus, su viltimi ir pasitikint, jog gerasis Dievas jau veikia, idant įgyvendintų tai, kas žmogiškai žvelgiant atrodo neįmanoma, nes inkaras jau yra dangaus krante.

Šventoji tikinčioji Dievo tauta, stovinti ant kojų – „homo viator“ ir keliaujantiišsitiesus – „erectus“, einanti su viltimi. Kad ir kur ji eitų, žino, jog Dievo meilė ją jau pranoko: nėra tokios pasaulio dalies, kur nepasiektų prisikėlusio Kristaus pergalė. O kas yra prisikėlusio Kristaus pergalė? Tai meilės pergalė. Dėkoju.