Mūsų katechezių cikle apie krikščioniškąją viltį šiandien žvelgiame į Mariją, Vilties Motiną. Marija savo motinystės kelyje įveikė ne vieną naktį. Nuo pirmo jos pasirodymo Evangelijų pasakojimuose jos asmuo paženklintas dramatiškumu. Nebuvo paprasta į angelo kvietimą atsakyti „taip“ – tačiau ji, dar jaunystės žydėjimo amžiaus moteris, atsako drąsiai, nors nežinodama, kas jos laukia. Tą akimirką matome Mariją kaip vieną iš daugybės mūsų pasaulio motinų, kurios tampa be galo drąsios, kai savo įsčiose turi priimti gimstančio naujo žmogaus istoriją.

Anas „taip“ yra pirmas žingsnis ilgame klusnumo aktų sąraše – ilgame klusnumo aktų sąraše, ženklinančiame jos motinystės kelią. Marija Evangelijose parodoma kaip tyli moteris, dažnai nesuprantanti visko, kas aplink ją vyksta, tačiau širdyje apmąstanti kiekvieną žodį bei įvykį.

Ši nuostata atskleidžia labai gražų Marijos psichologijos bruožą. Ji ne ta moteris, kuri dvasia palūžtų gyvenimiškų netikrumo situacijų akivaizdoje, ypač tuomet, kai atrodo, jog niekas nevyksta taip, kaip turėtų. Ji taip pat nėra smurtingai protestuojanti, piktžodžiaujanti likimui, kai gyvenimas parodo savo priešišką veidą. Ji yra moteris, kuri klauso, – nepamirškite, jog visuomet yra stiprus ryšys tarp vilties ir klausymo, – taigi Marija yra klausančioji moteris. Marija priima gyvenimą tokį, koks jis mums pasirodo: kur yra laimingų dienų, tačiau netrūksta ir tragedijų, kurių būtume linkę išvengti. Taip yra iki pat tamsiausios Marijos nakties, kai jos Sūnus buvo prikaltas prie kryžiaus medžio.

Iki tos dienos Marija buvo beveik išnykusi iš Evangelijų pasakojimų. Įkvėptieji autoriai užsimena, kad ji palengva atsitraukia į antrą planą, nutyla Sūnaus, kuris yra klusnus Tėvui, slėpinio akivaizdoje. Tačiau Marija iš naujo pasirodo tuo lemiamu momentu, kai dauguma bičiulių iš baimės pasitraukė. Motinos neišduoda, ir tą akimirką, kryžiaus papėdėje, niekas iš mūsų negali pasakyti, kuri kančia buvo žiauresnė: ar mirštančio ant kryžiaus nekalto žmogaus kančia, ar motinos, lydinčios sūnų paskutiniais jo gyvenimo momentais, agonija. Evangelijos yra lakoniškos ir labai diskretiškos. Motinos buvimas aprašomas paprastu žodžiu: ji „stovėjo“ (Jn 19, 25). Ji stovėjo. Nieko nesakoma apie jos reakciją: ar ji verkė, ar neverkė... nieko. Nėra jokios užuominos apie jos skausmą: tos detalės vėliau žadino poetų ir dailininkų vaizduotę, o jų paveikslai įėjo į meno ir literatūros istoriją. Tačiau Evangelijos sako tik tiek: Ji „stovėjo“. Stovėjo sunkiausiu momentu, žiauriausiu momentu ir kentėjo drauge su Sūnumi. „Stovėjo.“

Marija „stovėjo“, tiesiog ten buvo. Štai ji vėl pasirodo – jauna moteris iš Nazareto – dabar jau nuo metų pražilusias plaukais, ji vis dar su Dievu, kurį reikia tik apkabinti, o jos gyvenimas prisiartino prie giliausių sutemų slenksčio. Marija „stovėjo“ toje tirštoje tamsoje, vis dėlto „stovėjo“. Ji nepasitraukė. Marija ištikimai dalyvauja kiekvieną kartą, kai reikia uždegtos žvakės ten, kur miglos ir sutemos. Ji net nežino būsimojo prisikėlimo tikslo, kurį jos Sūnus atvėrė anuomet mums, visiems žmonėms: Marija yra ten būdama ištikima Dievo planui, kurio tarnaitė ji pareiškė esanti nuo pirmųjų savo pašaukimo dienų; ji taip pat vedama motinos instinkto tiesiog kenčia kiekvieną kartą, kai jos vaikui tenka kentėti. Motinų kančia: visi pažįstame stiprių moterų, kurioms teko atlaikyti daug savo vaikų kančių!

Ją išnaujo sutinkame pirmąją Bažnyčios dieną, Vilties motiną silpnų mokinių bendruomenėje: vienas išsižadėjo, daugelis pabėgo, visi buvo persigandę (plg. Apd 1, 14). Tačiau ji ten tiesiog stovėjo pačiu normaliausiu būdu, tarsi tai būtų visiškai natūralus dalykas: ankstyvojoje Bažnyčioje, nušviestoje Prisikėlimo šviesos, tačiau taip pat virpančioje dėl pirmų žingsnių, kuriuos teks žengti pasaulyje.

Todėl visi mylime ją kaip Motiną. Nesame našlaičiai. Turime Motiną danguje, kuri yra šventoji Dievo Motina. Ji mus moko laukimo dorybės net tuomet, kai viskas atrodo be prasmės. Ji visuomet pasitiki Dievo slėpiniu, taip pat tuomet, kai jis, atrodo, aptemsta dėl blogio pasaulyje. Tegul tais sunkiais momentais Marija, Jėzaus mums dovanota Motina, sustiprina mūsų žingsnius. Tegul visuomet kalba mūsų širdžiai: „Kelkis! Pažvelk pirmyn, žvelk į horizontą“, – nes ji yra Vilties Motina. Ačiū.