Jėzaus maldoje buvo kažkas patrauklaus; tai buvo taip patrauklu, kad vieną dieną mokiniai jo paprašė išmokyti melstis. Šis epizodas yra Luko evangelijoje – iš evangelistų jis daugiausiai aprašo „besimeldžiančiojo“ Kristaus slėpinį: Viešpats meldėsi. Jėzaus mokiniams darė įspūdį faktas, kad jis, ypač anksti ryte ir vakare, ieškojo vienumos ir „pasinerdavo“ į maldą. Todėl vieną dieną jie jo paprašė, kad ir juos išmokytų melstis (plg. Lk 11, 1).

Tuomet Jėzus jiems patikėjo maldą, kuri tapo ypatinga krikščionių savastimi: „Tėve mūsų“. Tiesą sakant, Lukas, palyginti su Mato versija, perteikia mums Jėzaus maldą kiek sutrumpinta forma, ji prasideda paprastu kreipiniu „Tėve“ (2 eil.).

Šiamežodyje glūdi visas krikščioniškos maldos slėpinys: reikia turėti drąsos vadinti Dievą „Tėvu“. Tai patvirtinama taip pat liturgijoje, kai kviečiant bendrai sukalbėti Jėzaus maldą vartojamas pasakymas „drįstame tarti“. Vadinti Dievą „Tėvu“ anaiptol nėra savaime suprantamas dalykas. Mes būtume linkę vartoti iškilesnius titulus, kurie, rodos, labiau pagerbtų Jo transcendentiškumą. Jo vadinimas „Tėvu“ mus įveda į artimą santykį, būdingą vaikui, kuris kreipiasi į savo tėtį žinodamas, jog yra jo mylimas ir globojamas. Tai didžiulė revoliucija, kurią krikščionybė įvykdo religinėje žmogaus psichologijoje. Dievo slėpinys, kuris mus nuolat žavi, dėl kurio jaučiamės maži, nebekelia baimės, neprislegia mūsų, nesukelia nerimo. Tai revoliucija, kurią sunku priimti mūsų žmogiška širdimi; netgi pasakojimuose apie prisikėlimą sakoma, kad moterys, pamačiusios tuščią kapą ir angelą, nubėgo, „nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas“ (Mk 16, 8). Tačiau Jėzus mums apreiškia, kad Tėvas yra geras, ir sako: „Nebijokite.“

Apmąstykime palyginimą apie gailestingąjį tėvą (Lk 15, 11–32). Jėzus pasakoja apie tėvą, kuris savo sūnums moka būti pati meilė. Tai tėvas, kuris nebaudžia sūnaus už jo aroganciją ir atiduoda jam paveldo dalį, leidžia išeiti iš namų. Jėzus sako: Dievas yra Tėvas, tačiau ne žmogišku būdu, nes šiame pasaulyje nėra tokio tėvo, kuris elgtųsi panašiai kaip pasakojimo veikėjas. Dievas yra Tėvas savitu būdu: jis yra geras ir beginklis prieš laisvą žmogaus valią, galintis tik asmenuoti veiksmažodį „mylėti“. Kai sumaištavęs sūnus viską iššvaistęs galiausiai grįžta į namus, tas tėvas netaiko žmogiškojo teisingumo kriterijų, bet pirmiausia jaučia poreikį atleisti. Apkabindamas sūnų leidžia jam suprasti, jog per ilgą nebuvimo laiką jo ilgėjosi, jo skausmingai ilgėjosi tėviška meilė.

Koks gilus slėpinys yra Dievas, puoselėjantis tokią meilę savo vaikams!

Veikiausiai todėl, kalbėdamas apie krikščioniškojo slėpinio šerdį, apaštalas Paulius neverčia į graikų kalbą žodžio, kurį Jėzus ištarė aramėjiškai „abba“. Šventasis Paulius savo laiškuose (plg. Rom 8, 15 ir Gal 4, 6) imasi šios temos ir du kartus palieka šį žodį neišverstą tokia pačia forma, kokia jis nuskambėjo Jėzaus lūpose: „abba“ – šis žodis yra dar familiaresnis, negu „tėvas“, todėl kai kurie jį verčia kreipiniu „tėti“, „tėveli“.

Mieli broliai ir seserys, niekuomet nesame vieni. Galime būti tolimi, nedraugiški, galėtume net išpažinti esą „bedieviai“. Tačiau Jėzaus Kristaus Evangelija mums apreiškia, kad Dievas negali būti be mūsų: jis niekuomet nebus Dievas „be žmogaus“; jis negali būti be mūsų, ir tai yra didžiulis slėpinys! Dievas negali būti Dievas be žmogaus: tai didžiulis slėpinys! Šis tikrumas yra mūsų vilties versmė, jį aptinkame visuose „Tėve mūsų“ maldos kreipiniuose. Kai mums reikia pagalbos, Jėzus nesako, kad susitaikytume su likimu, užsisklęstume savyje, tačiau ragina mus atsigręžti į Tėvą ir su pasitikėjimu jo prašyti. Visi mūsų poreikiai – nuo pačių akivaizdžiausių ir kasdieninių, tokių kaip maistas, sveikata, darbas, iki poreikio gauti atleidimą ar apsaugą gundymų akivaizdoje – nėra mūsų vienišumo atspindys. Tėvas visuomet žvelgia į mus su meile ir tikrai mūsų nepalieka.

O dabar turiu jums pasiūlymą: kiekvienas turime daug problemų ir poreikių. Trumpam susimąstykime apie tas problemas ir poreikius. Pamąstykime taip pat apie Tėvą, mūsų Tėvą, negalintį būti be mūsų, kuris šiuo metu į mus žvelgia. Ir visi kartu su pasitikėjimu ir viltimi melskimės: „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“ Ačiū!