Šiandien audiencija vyksta dviejose vietose, o ryšys tarp jų palaikomas per teleekranus. Ligoniai yra Pauliaus VI auloje, kad jiems nereikėtų vargti dėl didelio karščio, o mes visi esame čia. Ir vis dėlto visi esame kartu, mus jungia Šventoji Dvasia, kuri visuomet kuria vienybę. Pasveikinkime susirinkusius auloje!

Nė vienas negalime gyventi be meilės. Mums visiems gresia tapti aukomis tokios blogos vergystės formos, kai manoma, jog meilę reikia nusipelnyti. Veikiausiai daug šiandienos žmogaus baimių kyla iš to: tai manymas, kad jei nesame stiprūs, patrauklūs, gražūs, tai niekam nerūpime. Mūsų dienomis daugelis žmonių siekia būti matomi tik tam, kad užpildytų vidinę tuštumą, tarsi mums nuolat reiktų patvirtinimo. Bet ar galime įsivaizduoti pasaulį, kuriame visi ieško būdų, kaip patraukti kitų dėmesį, ir nė vienas nenori laisvai dovanoti kitam žmogui meilės? Įsivaizduokite tokį pasaulį: pasaulį be laisvai dovanojamos meilės! Toks pasaulis gali atrodyti žmogiškas, bet iš tikrųjų jis yra pragariškas. Iš vienišumo ir našlaitystės jausmo kyla daugelis žmogiškojo narciziškumo formų. Už daugelio iš pažiūros nepaaiškinamų elgsenos apraiškų slypi klausimas: ar įmanoma, kad aš nenusipelnau būti pavadintas vardu, tai yra būti mylimas? Nes meilė visuomet pašaukia vardu...

Kai jaunuolis nėra mylimas arba nesijaučia mylimas, tai gali vesti jį į smurtą. Po daugybe socialinės neapykantos ir piktadarybės formų labai dažnai glūdi širdis, nepatyrusi pripažinimo. Nėra blogų vaikų, panašiai kaip nėra visiškai pagedusių jaunuolių, tačiau yra nelaimingų žmonių. O kas gali mus padaryti laimingus, jei ne meilės davimo ir priėmimo patirtis? Žmogaus gyvenimas yra pasikeitimas žvilgsniais: kažkas pažvelgęs į mus išgauna pirmą šypseną; ir mes, dovanodami šypseną tiems, kurie užsisklendę liūdesyje, atveriame jiems kelią į išsivadavimą. Pasikeitimas žvilgsniais: žvelgimas į akis atveria širdies duris.

Dievo žengiamas pirmutinis žingsnis mūsų link yra išankstinė ir besąlygiška meilė. Dievas myli mus pirmas. Jis myli mus ne todėl, kad mumyse kažkas sukelia meilę. Dievas myli mus, nes jis pats yra meilė, o meilė pati savaime linkusi skleistis ir dovanotis. Dievas netgi nesąlygoja savo palankumo reikalaudamas iš mūsų atsivertimo: tai yra Dievo meilės padarinys. Šventasis Paulius tai tobulai išreiškia: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Kai tebebuvome nusidėjėliai. Tai besąlyginė meilė. Buvome „nutolę“ panašiai kaip sūnus palaidūnas palyginime: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino“ (Lk 15, 20). Dėl meilės mums Dievas išėjo iš savęs, kad ateitų ir rastų mus dykynėje, kur buvo neįsivaizduojama, kad jis eitų. Dievas pamilo mus, kai buvome nuklydę.

Kas iš mūsų myli taip, jei ne tėvas ar motina? Mama tebemyli savo sūnų, net jei jis yra kalėjime. Dirbdamas ankstesnėje vyskupijoje matydavau daugybę motinų, stovinčių eilėje prie įėjimo į kalėjimą. Jos nesigėdijo. Motinos sūnus buvo kalėjime, tačiau jis buvo jos sūnus. Joms tekdavo pakelti daug pažeminimų per kratas prieš įleidimą į kalėjimą, tačiau: „Jis yra mano sūnus!“  – „Bet, ponia, jūsų sūnus yra nusikaltėlis.“ – „Jis mano sūnus!“ Tik tokia motinos ar tėvo meilė padeda mums suprasti, kokia yra Dievo meilė. Motina nereikalauja atleidimo nuo žmogiškojo teisingumo, nes kiekviena klaida reikalauja atlyginimo. Tačiau motina niekuomet nesiliauja kentėjusi dėl savo vaiko. Ji myli vaiką, net jei jis yra nusidėjėlis. Dievas panašiai elgiasi su mumis: esame jo mylimi vaikai! Ar įmanoma, kad Dievas turėtų vaikų, kurių nemylėtų? Ne. Visi esame Dievo mylimi vaikai. Mūsų gyvenimo neslegia prakeikimas, tik gero linkintis žodis iš Dievo, kuris iš nieko pašaukė mus gyventi. Visa grindžiama meilės santykiu, susiejančiu Tėvą su Sūnumi per Šventąją Dvasią: tai santykis, į kurį mes priimami per malonę. Jame, Jėzuje Kristuje, visi esame norimi, mylimi, trokštami. Yra Tas, kuris įdiegė mumyse pirminį grožį, jo niekuomet negali visiškai išdildyti jokia nuodėmė, joks blogas pasirinkimas. Dievo akyse visuomet esame mažos versmės, sukurtos tam, kad iš mūsų trykštų geras vanduo. Jėzus sako samarietei: „Vanduo, kurį [tau] duosiu, taps [tavyje] versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (plg. Jn 4, 14).

Kokių vaistų reikia norint pakeisti nelaimingo žmogaus širdį? Kokie vaistai gali pakeisti nelaimingo žmogaus širdį? [Žmonės atsako: „meilė“.] Garsiau! [Jie šaukia: „meilė“.] Gerai, labai gerai! O kaip mes galime leisti žmogui pajusti, kad jis yra mylimas? Turime pirmiausia jį apkabinti. Padėkime jam pajusti, kad jis norimas, svarbus, ir jis nebus liūdnas. Meilė šaukiasi meilės labiau negu neapykanta mirties. Jėzus mirė ir prisikėlė ne dėl savęs, bet dėl mūsų, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos. Todėl visiems yra prisikėlimo laikas: laikas prikelti varguolius iš jų nusivylimo, ypač tuos, kurie kape gulėjo daug ilgiau negu tris dienas. Į mūsų veidus dvelkia išlaisvinimo vėjas. Čia skleidžiasi vilties dovana. O viltis kyla iš Dievo Tėvo, kuris myli mus tokius, kokie esame: jis myli mus visus ir visada. Ačiū!