Šiandien apmąstykime krikščioniškąją viltį kaip kankinių stiprybę. Evangelijoje Jėzus, siųsdamas mokinius į misiją, nevilioja jų lengvos sėkmės iliuzija; priešingai, aiškiai įspėja, kad Dievo Karalystės skelbimas visuomet sukelia pasipriešinimą. Jėzus kalba aštriai: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mt 10, 22). Krikščionys myli, tačiau ne visuomet yra mylimi. Jėzus iš karto mus pastato priešais šią tikrovę: tikėjimo išpažinimą daugiau ar mažiau lydi priešiškumo atmosfera.

Taigi krikščionys yra vyrai ir moterys, kurie „plaukia prieš srovę“. Tai normalu: kadangi pasaulis yra paženklintas nuodėmės, besireiškiančios įvairiomis egoizmo ir neteisingumo formomis, tai tas, kuris seka Kristumi, eina priešinga kryptimi. Eina ne dėl priešgyniavimo dvasios, bet dėl ištikimybės Dievo karalystės logikai, kuri yra vilties logika, perkeliama į gyvenimo stilių, grindžiamą Jėzaus mokymu.

Pirmasis iš tų nurodymų yra neturtas. Kai Jėzus pasiunčia savo mokinius į misiją, atrodo, kad jis labiau stengiasi juos „apnuoginti“, negu „aprengti“! Iš tikrųjų krikščionis, kuris nėra paprastas ir beturtis, yra prisirišęs prie turtų ir valdžios, o pirmiausia prisirišęs prie savęs paties, nėra panašus į Jėzų. Krikščionis keliauja šiame pasaulyje su tuo, kas būtina kelionėje, tačiau turėdamas pilną meilės širdį. Jam ar jai tikras pralaimėjimas būtų pasiduoti keršto ar prievartos pagundai, atsimokėti blogiu užbloga. Jėzus mums sako: „Štai ašsiunčiu jus kaip avis tarp vilkų“ (Mt 10, 16). Taigi jis siunčia be nasrų, be nagų, be ginklų. Krikščionis turi būti apdairus, kai kada netgi gudrus: šios dorybės priimtinos evangelinei logikai. Tačiau smurtas – niekada. Siekdami įveikti blogį, negalime naudotis blogio metodais.

Vienintelė krikščionio stiprybė yra Evangelija. Sunkumų valandomis reikia tikėti, kad Jėzus yra priešakyje ir nuolat lydi savo mokinius. Persekiojimas nėra Evangelijos priešybė, tai jos dalis: jei mūsų Mokytojas buvo persekiojamas, kaip galėtume tikėtis, kad būsime apsaugoti nuo kovos? Tačiau toje sumaištyje krikščionis neturi prarasti vilties ir manyti, kad yra paliktas likimo valiai. Jėzus ramina savo mokinius sakydamas: „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“ (Mt 10, 30). Tai reiškia, kad joks žmogaus kentėjimas, net menkiausias ir slapčiausias, nelieka nepastebėtas Dievo. Jis mato ir iš tikrųjų apsaugoja; jis išgelbės. Tarp mūsų yra Tas, kuris yra stipresnis už blogį, stipresnis už mafiją, už tamsius suokalbius, už tuos, kurie turtėja nusivylusiųjų sąskaita, už tuos, kurie arogantiškai primeta kitiems savo valią. Tai Tas, kuris visada klauso iš žemės šaukiančio Abelio balso.

Todėl krikščionys privalo visuomet būti pasaulio „kitoje pusėje“, kurią pasirinko Dievas – būti ne persekiotojai, bet persekiojamieji; ne arogantiški, bet romūs; ne burbulų pūtikai, bet paklūstantys tiesai; ne apgavikai, bet sąžiningi.

Tą ištikimybę Jėzaus stiliui, o tai yra vilties stilius, ištikimybę iki mirties pirmieji krikščionys vadino labai gražiu žodžiu: martyrium (kankinystė), o tai reiškia „liudijimas“. Žodynas siūlė daugybę kitų žodžių: buvo galima tai vadinti heroizmu, atsižadėjimu, pasiaukojimu. Tačiau pirmosios valandos krikščionys pavadino tai žodžiu, kuriame dvelkia mokinystės kvapas. Kankiniai negyvena dėl savęs, nekovoja siekdami savo sumanymų patvirtinimo ir priima mirtį tik dėl ištikimybės Evangelijai. Kankinystė net nėra aukščiausias krikščioniškojo gyvenimo idealas, nes viršum jo yra meilė, meilė Dievui ir artimui. Tai labai gerai išreiškia apaštalas Paulius himne meilei, kur ji suprantama kaip meilė Dievui ir artimui. Apaštalas Paulius himne meilei tai nuostabiai nusako: „Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 3). Krikščionims pasibjaurėtina mintis, kad savižudžiai teroristai gali būti vadinami „kankiniais“: čia nėra nieko, kas būtų panašu į Dievo vaikų nuostatą.

Kartais, kai skaitome istorijas apie gausius praeities ir dabarties kankinius, o dabarties kankinių yra daugiau negu ankstyvaisiais amžiais, mus stebina tvirtybė, su kuria jie stojo išbandymų akivaizdon. Ta tvirtybė yra ženklas juos įkvėpusios didžiulės vilties: tikros vilties, kad niekas jų negali atskirti nuo Dievo meilės, dovanotos mums Jėzuje Kristuje (plg. Rom 8, 38–39).

Tegul Viešpats mums visuomet duoda tvirtybės būti jo liudytojais. Tegu leidžia mums gyventi krikščioniškąja viltimi pirmiausia slaptoje kankinystėje, kai gerai ir su meile atliekame kasdienes pareigas. Ačiū.