Buvo laikai, kai Bažnyčios orientuotos į rytus. Į šventąjį pastatą buvo įžengiama pro duris vakarinėje pusėje ir išilgai navos einama į rytus. Tai svarbus senovės žmogaus simbolis, alegorija, kuri istorijos būvyje ilgainiui prarado aktualumą. Mes, šiuolaikinės epochos žmonės, esame daug mažiau įpratę suvokti didžiuosius kosmoso ženklus, net vargiai pastebime šio pobūdžio detales. Vakarai yra besileidžiančios saulės kryptis, kur šviesa nugęsta. O rytai – ta vieta, kur pirmieji aušros spinduliai nugali sutemas, ir tai primena mums Kristų, Saulę, pakilusią virš pasaulio horizonto (Lk 1, 78).

Senuosiuose Krikšto apeigynuose buvo numatyta, kad katechumenai pirmąją tikėjimo išpažinimo dalį sakytų žvelgdami į vakarus. Šia kryptimi stovinčių jų buvo klausiama: „Ar atsižadate šėtono, tarnavimo jam ir jo darbų?“ Būsimieji krikščionys choru atsiliepdavo: „Atsižadu!“ Tuomet jie apsigręždavo į apsidę, rytų kryptimi, iš kur sklinda šviesa, ir Krikšto kandidatų buvo vėl klausiama: „Ar tikite Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią?“ Į tai jie atsiliepdavo: „Tikiu!“

Moderniaisiais laikais šių apeigų įtaigumas iš dalies prarastas: mes praradome jautrumą kosmoso kalbai. Žinoma, išliko tikėjimo išpažinimas pagal Krikšto klausimus, ir tai būdinga kai kuriems sakramentams. Tačiau jo prasmingumas lieka neatskleistas. Ką reiškia būti krikščioniu? Tai žvelgti į šviesą, šviesoje išpažinti tikėjimą, netgi tuomet, kai pasaulį gaubia tamsa ir sutemos.

Krikščionys nėra apsaugoti nuo išorinių ar net vidinių sutemų. Jie negyvena anapus pasaulio, tačiau Krikštu priimta Kristaus malone jie yra „į rytus orientuoti“ vyrai ir moterys: jie tiki ne tamsa, bet dienos šviesa. Nesuklumpa naktį, bet tiki aušra; jų neparbloškia mirtis, jie siekia prisikelti. Jų neišgąsdina blogis, nes jie visuomet pasitiki begalinėmis gėrio galimybėmis. Tokia yra mūsų krikščioniškoji viltis. Tai Jėzaus šviesa, išganymas, kurį Jėzus mums atneša savo šviesa, gelbstinčia mus nuo tamsybių.

Mes esame tie, kurie tikime, kad Dievas yra Tėvas: tai yra šviesa! Nesame našlaičiai; turime Tėvą, ir mūsų Tėvas yra Dievas. Tikime, kad Jėzus nužengė tarp mūsų; jis įėjo į mūsų gyvenimą, dovanodamas savo bendrystę pirmiausia vargingiausiems ir trapiausiems: tai yra šviesa. Mes tikime, kad Šventoji Dvasia nepaliaujamai darbuojasi dėl žmonijos gėrio ir dėl pasaulio, kad net didžiausi istorijos kentėjimai bus įveikti. Tai viltis, pažadinanti mus kas rytą. Tikime, kad kiekvienas prieraišumas, kiekviena draugystė, kiekvienas geras troškimas, kiekviena meilė, net mažiausia ir menkiausia, vieną dieną įgis pilnatvę Dieve: ši galia ragina mus entuziastingai apkabinti kasdienį gyvenimą! Tokia yra mūsų viltis – gyventi viltyje ir gyventi šviesoje, Dievo Tėvo šviesoje, Gelbėtojo Jėzaus šviesoje, Šventosios Dvasios, raginančios mus gyvenime eiti pirmyn, šviesoje.

Krikšto liturgijoje yra ir kitas labai gražus ženklas, primenantis mums šviesos svarbą. Apeigų pabaigoje tėvams, jei krikštijamas vaikas, arba pačiam pakrikštytajam, jei jis suaugęs, duodama žvakė, kurios liepsna įžiebiama nuo Velykų paschalo. Tai didžiulė žvakė, kuri per Velyknaktį įnešama į visiškai tamsią Bažnyčią, ir tuo išreiškiamas Jėzaus prisikėlimo slėpinys. Nuo šios žvakės visi užsidega savo žvakeles ir perduoda liepsną greta esančiam kaimynui: šis ženklas parodo žinios apie Jėzaus prisikėlimą palengva vykstantį plitimą visų krikščionių gyvenime. Bažnyčios gyvenimas – pavartosiu stiprų žodį – yra užkrečiama šviesa. Kuo daugiau mes, krikščionys, turime Jėzaus šviesos, tuo daugiau Jėzaus šviesos yra Bažnyčios gyvenime, tuo Bažnyčia yra gyvesnė. Bažnyčios gyvenimas yra užsikrėtimas šviesa.

Gražiausias paraginimas, kurį galime skirti vieni kitiems, yra visuomet priminti apie Krikštą. Noriu paklausti jūsų: ar daug kas atsimenate savo Krikšto datą? Neatsakinėkite, nes daugelis galite jaustis susigėdę! Pamąstykite, ir jeigu negalite jos atsiminti, šiandien jums užduodamas namų darbas: nueikite pas savo mamą, pas tėtį, pas tetą ar pas dėdę, pas močiutę ar senelį ir paklauskite jų: „Kada esu pakrikštytas?“ O tada tos datos niekuomet nepamirškite! Ar aišku? Ar tai padarysite? Šiandienos užduotis yra sužinoti arba prisiminti Krikšto datą, tai atgimimo data, tai šviesos data, tai data, kai – leiskite taip pasakyti – mes buvome užkrėsti Kristaus šviesa. Esame gimę du kartus: pirmą kartą prigimtiniam gyvenimui, o antrą kartą susitikdami su Kristumi prie krikštyklos. Ten mes numirėme mirčiai, kad šiame pasaulyje gyventume kaip Dievo vaikai. Ten tapome tokie žmonės, kad to net neįmanoma įsivaizduoti. Štai kodėl mes visi turime skleisti Krizmos, kuria buvome patepti Krikšto dieną, kvapsnį. Mumyse gyvena ir veikia Jėzaus – daugelio brolių pirmgimio, visų, kurie priešinasi tamsybių bei mirties neišvengiamybei, – Dvasia.

Kokia malonė, kai krikščionis iš tiesų tampa „Kristoforas“, tai reiškia „Jėzaus nešėjas“ pasaulyje! Pirmiausia patiriantiems liūdesį, neviltį, tamsą ir neapykantą. O tai atpažįstama iš daugelio smulkių detalių: iš šviesos, kurią krikščionys išsaugo akyse, iš ramybės pamato, kuris nesugriaunamas net sudėtingiausiomis dienomis; iš noro pradėti mylėti iš naujo, net jei patirta daug nusivylimų. Ateityje, kai bus rašoma mūsų dienų istorija, kas bus sakoma apie mus? Kad mes sugebėjome puoselėti viltį ar kad pavožėme šviesą po gaubtu? Jei būsime ištikimi savo Krikštui, skleisime vilties šviesą. Krikštas yra vilties pradžia, vilties iš Dievo, – ir tuomet įstengsime perduoti ateities kartoms gyvenimo prasmę.