Girdėjome fariziejaus Simono svečių reakciją: „Kas gi jis toks, kad net nuodėmes atleidžia?!“ (Lk 7, 49). Jėzus ką tik padarė skandalingą gestą. Moteris, mieste žinoma kaip nusidėjėlė, atvyko į Simono namus, suklupo prie Jėzaus kojų ir patepė jas kvapniu aliejumi. Visi buvusieji prie stalo šnabždėjosi: jei Jėzus yra pranašas, jis neturėtų priimti tokių gestų iš tokios moters. Tokių vargšių moterų paslaugomis buvo naudojamasi paslapčia, tai darė net vadovai, arba jos būdavo užmėtomos akmenimis. Pagal to meto pasaulėjautą tarp šventojo ir nusidėjėlio, tyro ir nešvaraus turėjo būti aiški perskyra.

Tačiau Jėzaus nuostata yra kitokia. Nuo pat savo tarnystės Galilėjoje pradžios jis artindavosi prie raupsuotųjų, apsėstųjų, ligonių ir nušalintųjų. Toks elgesys buvo visiškai neįprastas, o Jėzaus užuojauta nušalintiesiems, „neliečiamiesiems“ labiausiai trikdė jo amžininkus. Kad ir kur būtų kenčiantis žmogus, Jėzus jam įsipareigoja ir savinasi jo kančią. Jėzus nemoko kaip filosofai stoikai, kad kančią reikia herojiškai pakelti. Jis dalyvauja žmogiškajame skausme ir, kai tai išgyvena, iš jo širdies ištrykšta krikščionybei būdinga nuostata – gailestingumas. Žmogiškojo skausmo akivaizdoje Jėzus jaučia gailestingumą; Jėzaus širdis yra gailestinga. Jėzų apima užuojauta. Pažodžiui, Jėzus jaučiasi sujudintas iš vidaus. Evangelijoje daug kartų aptinkame tokią reakciją. Kristaus širdis įkūnija ir atskleidžia Dievo širdį, kuri kenčiančiajam, vyrui ar moteriai, linki išgydymo, išlaisvinimo, visapusiško gyvenimo.

Štai kodėl Jėzus atveria savo glėbį nusidėjėliams. Kiek daug žmonių ir šiandien taip ir gyvena padarę klaidingą pasirinkimą, nes jie nerado nė vieno, kas pažvelgtų į juos kitaip, Dievo akimis, ar dar geriau, širdimi, kas pažvelgtų į juos su viltimi. O Jėzus mato prisikėlimo galimybę net žmoguje, pridariusiame daugybę klaidingų pasirinkimų. Jėzus visuomet yra ten, atvira širdimi; jis plačiai atveria širdyje glūdintį gailestingumą; atleidžia, apkabina, supranta ir artinasi. Štai koks yra Jėzus!

Kartais pamirštame, kad Jėzus nesiekia lengvos ir pigios meilės. Evangelijose atskleidžiamos pirmos negatyvios reakcijos Jėzaus atžvilgiu būtent tada, kai jis atleidžia nuodėmes (plg. Mk 2, 1–12). Tai buvo dvejopai kenčiantis žmogus: jis negalėjo vaikščioti ir jautėsi „nuklydęs“. Jėzus supranta, jog antroji kančia didesnė už pirmąją, taigi jis tuoj pat priima jį paskelbdamas išlaisvinimo žinią: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (5 eil.). Jis išlaisvina nuo slegiančio „paklydimo“ jausmo. Tuomet keletas Rašto aiškintojų, manančių, jog jie patys yra tobuli, – mąstau apie daugelį katalikų, kurie mano esą tobuli ir niekina kitus... ir tai yra liūdna – keletas tenai esančių Rašto aiškintojų pasipiktina Jėzaus žodžiais, skambančiais kaip piktžodžiavimas, nes tik Dievas gali atleisti nuodėmes.

Esame pripratę patirti nuodėmių atleidimą, kartais net „papiginta kaina“; turėtume kartais sau priminti, kiek kainavome Dievo meilei. Kiekvienas iš mūsų labai daug kainavome: Jėzaus gyvybę! Jis paaukotų savo gyvybę ir dėl vieno iš mūsų. Jėzus leidžiasi nukryžiuojamas ne todėl, kad gydo ligonius, skelbia gailestingąją meilę ir palaiminimus. Dievo Sūnus leidžiasi nukryžiuojamas pirmiausia dėl to, jog atleidžia nuodėmes, nori visiško, galutinio žmogaus širdies išlaisvinimo. Jam nepriimtina, kad žmogus visą savo gyvenimą praleistų su ta neišdildoma „tatuiruote“, su mintimi, jog negali būti priimtas gailestingos Dievo širdies. Su šiais jausmais Jėzus eina pas nusidėjėlius, t. y. pas mus visus.

Taip atleidžiama nusidėjėliams. Jie ne vien paguodžiami psichologiškai, nes yra išlaisvinami nuo kaltės jausmo. Jėzus daro daug daugiau: jis siūlo žmonėms, padariusiems klaidų, naujo gyvenimo viltį. „Bet, Viešpatie, aš esu tik skuduras“ – „Žvelk pirmyn, duosiu tau naują širdį.“ Štai viltis, kurią mums suteikiaJėzus. Tai meile paženklintas gyvenimas. Muitininkas Matas tampa Kristaus apaštalu: Matas, kuris yra savo šalies išdavikas, žmonių išnaudotojas. Zachiejus, korumpuotas turtuolis išJericho, – šis vyras buvo tikras kyšininkavimo ekspertas – perkeičiamas į vargšų geradarį. Samarietė, turėjusi penkis vyrus ir dabar gyvenanti su šeštu, išgirsta pažadą apie „gyvąjį vandenį“, kuris amžiams ištrykš iš jos (plg. Jn 4, 14). Štai kaip Jėzus perkeičia širdis. Jis taip elgiasi su kiekvienu iš mūsų.

Mums naudinga pasvarstyti, kad Dievas, formuodamas Bažnyčią, pirminei tešlai nepasirinko žmonių, niekada nepadariusių klaidų. Bažnyčia yra nusidėjėlių tauta, patirianti Dievo gailestingumą ir atleidimą. Petras suprato tiesą apie save daugiau iš gaidžio giedojimo, negu iš didžiadvasiškumo impulsų, nuo kurių pūtėsi jo krūtinė, o jis jautėsi esąs viršesnis už kitus.

Broliai ir seserys, visi esame vargšai nusidėjėliai, mums reikia Dievo gailestingumo, galinčio kasdien mus perkeisti ir grąžinti mums viltį. Ir jis tai daro! Tiems žmonėms, kurie suvokia šią pamatinę tiesą, Dievas duoda gražiausią pasaulyje misiją: mylėti brolius ir seseris, taip pat skelbti gailestingumą, kuris niekam neatsakomas. Tai yra mūsų viltis. Ženkime pirmyn pasitikėdami atleidimu ir gailestinga Jėzaus meile.