Šiandien norėčiau grįžti prie svarbios temos – santykio tarp vilties ir atminties, ypač atkreipdamas dėmesį į pašaukimo atminimą. Kaip įvaizdį norėčiau pasitelkti pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimą. Ši patirtis padarė tokį įspūdį jų atmintyje, kad vienas iš jų net pasižymėjo laiką: „Tai buvo apie dešimtą valandą“ (plg. Jn 1, 39). Evangelistas Jonas pasakoja šią istoriją kaip aiškų atsiminimą iš jaunystės, išlikusį jo atmintyje iki senatvės: Jonas užrašė tuos dalykus jau būdamas senas.

Susitikimas įvyko prie Jordano upės, kur krikštijo Jonas Krikštytojas; šie jauni galilėjiečiai buvo pasirinkę Krikštytoją savo dvasiniu vadovu. Vieną dieną atėjo Jėzus ir buvo pakrikštytas upėje. Kitą dieną jis vėl ėjo pro šalį ir tuomet Krikštytojas – tai yra Jonas Krikštytojas – pasakė dviem savo mokiniams: „Štai Dievo Avinėlis“ (36 eil.).

Šiems dviem mokiniams tai buvo tarsi kibirkštis. Jie palieka savo pirmąjį mokytoją ir seka Jėzų. Pakeliui jis atsigręžia į juos ir užduoda lemiamą klausimą: „Ko ieškote?“ (38 eil.). Evangelijose Jėzus pasirodo esąs žmonių širdžių žinovas. Tuo momentu jis sutiko du jaunus, su sveiku nerimastingumu ieškančius vyrus. Iš tikrųjų koks būtų jaunimas, jei būtų patenkintas, nekeltų prasmės klausimo? Nieko neieškantys jaunuoliai nėra jauni žmonės; jie pensininkai, jie be laiko suseno. Liūdna matyti jaunus žmones, esančius pensijoje... Per visą Evangeliją, visuose jo kelyje įvykstančiuose susitikimuose Jėzus pasirodo esąs širdžių uždegėjas. Savo klausimu jis siekia iškelti gyvenimo ir laimės troškimą, kurį nešiojasi kiekvienas jaunas žmogus: „Ko ieškai?“ Aš taip pat norėčiau paklausti čia aikštėje esančio jaunimo, taip pat tų, kurie susitikime dalyvauja per medijas: „Jaunuoli, ko ieškai? Ko ieškai savo širdyje?“

Šitaip prasideda Jono ir Andriejaus pašaukimas: draugystės su Jėzumi pradžia yra tokia stipri, kad veda į gyvenimo ir kentėjimų bendrystę su Juo. Abu mokiniai pasilieka pas Jėzų ir čia pat tampa misionieriais – po susitikimo jie negrįžta ramūs į namus: jų broliai – Simonas ir Jokūbas – taip pat įtraukiami kaip sekėjai. Jie eina pas brolius ir sako: „Radome Mesiją, radome didį pranašą“, praneša naujieną. Jie yra to susitikimo misionieriai. Tas susitikimas buvo toks jaudinantis, toks laimingas, kad mokiniai visiems laikams įsimins tą dieną, nušvietusią ir davusią kryptį jų jaunystei.

Kaip šiame pasaulyje randamas pašaukimas? Jį galima rasti daugeliu būdų, bet ši Evangelijos vieta mums sako, kad pirmoji gairė yra džiaugsmas dėl susitikimo su Jėzumi. Santuoka, pašvęstasis gyvenimas, kunigystė – kiekvienas tikras pašaukimas prasideda nuo susitikimo su Jėzumi, kuris duoda mums džiaugsmo ir naujos vilties. Jis mus veda netgi per sunkumus ar išbandymus į vis pilnesnį susitikimą. Susitikimas su Juo auga, vis didėja iki džiaugsmo pilnatvės.

Viešpats nenori tokių vyrų ar moterų, kurie nenorom sektų paskui jį, širdyje neturėdami džiaugsmo vėjo. Jūsų, susirinkusių šioje aikštėje, klausiu – kiekvienas atsakykime pats sau – ar širdyje jaučiate džiaugsmo vėją? Tegu kiekvienas paklausia savęs: „Ar savyje, savo širdyje turiu džiaugsmo vėją?“ Jėzus nori žmo­nių, patyrusių, kad buvimas su Juo teikia didžiulę laimę, galinčią atnaujinti kiekvieną gyvenimo dieną. Dievo Karalystės mokinys, kuris nėra džiaugsmingas, neevangelizuoja šio pasaulio, jis yra liūdnas. Jėzaus skelbėjais tampama ne galandant retorikos ginklus: gali kalbėti, kalbėti, kalbėti, tačiau jeigu nebus nieko daugiau... Kaip tampama Jėzaus skelbėjais? Išlaikant savo akyse tikros laimės spindesį. Matome daugybę krikščionių, net tarp mūsų, savo akimis perteikiančių tikėjimo džiaugsmą: akimis!

Todėl krikščionis, panašiai kaip Mergelė Marija, išlaiko įsimylėjimo liepsną: Jėzaus įsimylėjimo. Žinoma, gyvenime yra išbandymų, yra momentų, kai būtina eiti pirmyn nepaisant šalčio, priešingo vėjo, nepaisant apkartimo. Tačiau krikščionis žino kelią, vedantį prie tos šventos liepsnos, kuri kartą visiems laikams jį uždegė.

Bet prašau, maldauju: neklausykite nusivylusių ir nelaimingų žmonių; neklausykite tų, kurie ciniškai pataria nepuoselėti gyvenime vilties; nepasitikėkite tais, kurie gesina beužgimstantį entuziazmą, sakydami, kad joks sumanymas nevertas mūsų gyvenimo aukos; neklausykite tų širdimi pasenusių, gesinančių jaunatvišką euforiją. Eikime pas senus žmones, kurių akys spindi viltimi! Puoselėkime sveikas utopijas. Dievas nori, kad svajotume panašiai kaip jis ir su juo, o pakeliui dėmesingai žvelgtume į tikrovę. Svajoti apie kitokį pasaulį. Kai viena svajonė išblėsta, reikia svajoti iš naujo, semiantis vilties iš pradžios atminimo, iš tų žarijų, kurios – gal nelabai gerai praleidus gyvenimą – neišblėso po pirmojo susitikimo su Jėzumi pelenais.

Čia yra pamatinė krikščioniškojo gyvenimo dinamika: atminti Jėzų. Paulius sakė savo mokiniui: prisimink Jėzų Kristų (plg. 2 Tim 2, 8); tai didžiojo šventojo Pauliaus patarimas: prisimink Jėzų Kristų. Atsiminkime Jėzų, tą meilingą liepsną, per kurią mes vieną dieną suvokėme savo gyvenimą kaip gerą planą, ir su šia liepsna iš naujo įžiebkime savo viltį.