Šiuo laikotarpiu kalbame apie viltį; tačiau šiandien norėčiau su jumis pamąstyti apie vilties priešus. Nes viltis turi savo priešų: panašiai kaip kiekvienas geras dalykas šiame pasaulyje ji turi savo priešų.

Man prisimena antikinis mitas apie Pandoros skrynią: atidarius šią skrynią į pasaulio istoriją išleidžiama daugybė nelaimių. Tačiau nedaugelis atsimena šio pasakojimo pabaigą, kur nušvinta šviesos spindulys: po to, kai visos blogybės išėjo iš atviros skrynios, pasirodo maža dovana, kuri, atrodo, atsveria visą plintantį blogį. Skrynią saugojusi moteris Pandora ją pastebi paskutinę: graikai ją vadina elpis, o tai reiškia viltis.

Šis mitas mums pasakoja, kodėl žmonijai tokia svarbi viltis. Neteisinga sakyti: „Kol tęsiasi gyvenimas, tol yra viltis.“ Yra kaip tik priešingai: būtent viltis palaiko gyvenimą, jį išlaiko, apsaugo ir augina. Jei žmonės nebūtų puoselėję vilties, jei nebūtų laikęsi šios dorybės, jie niekuomet nebūtų išėję iš olų ir nebūtų palikę pėdsakų pasaulio istorijoje. Tai pats dieviškiausias dalykas, koks tik gali egzistuoti žmogaus širdyje.

Prancūzų poetas Charles Péguy paliko mums gražius puslapius apie viltį (plg. „Vartai į antrosios dorybės slėpinį“). Jis poetiškai sako, kad Dievas ne taip labai stebisi žmonių tikėjimu ir meile; tačiau tai, kas iš tikrųjų Jį pripildo nuostabos ir jaudina, yra žmonių viltis. Jis rašo: „Šie vargšai vaikai mato, kaip klostosi dalykai, ir tiki, jog rytoj eisis geriau.“ Poeto įvaizdis primena daugybės per šį pasaulį keliavusių žmonių veidus – ūkininkų, vargšų darbininkų, geresnės ateities ieškančių migrantų, kurie atkakliai kovojo, nepaisydami dabarties sunkumų, daugybės išbandymų, tačiau buvo gaivinami pasitikėjimo, kad jų vaikų gyvenimas bus teisingesnis ir giedresnis. Jie kovojo dėl savo vaikų, kovojo su viltimi.

Viltis yra varomoji jėga širdyse visų išvykstančių, paliekančių namus, šalį, kartais artimuosius ir gimines – turiu omenyje migrantus, – jie ieško geresnio gyvenimo, kuris būtų oresnis jiems ir jų artimiesiems. Tai taip pat paskata priimančiųjų širdyje: troškimas susitikti, pažinti kitą, užmegzti dialogą. Viltis yra paskata „dalytis savo kelione“, nes kelionėje dalyvauja dvi šalys: tie, kurie atvyksta į mūsų šalį, ir mes, kurie artinamės prie jų širdies norėdami juos suprasti, suprasti jų kultūrą, kalbą. Tai jungtinė dviejų šalių vykdoma kelionė, tačiau be vilties ji neįmanoma. Viltis yra paskata dalytis gyvenimo kelione, kaip mums primena šiandien pradedama Caritas akcija. Broliai ir seserys, nebijokime bendrai dalyvauti kelionėje! Nebijokime! Nebijokime dalytis viltimi!

Viltis nėra būdinga žmonėms prikimštu pilvu. Štai kodėl vargšai visuomet buvo pirmutiniai vilties nešėjai. Šia prasme galime pasakyti, kad vargšai, net elgetos, yra istorijos protagonistai. Ateinančiam į pasaulį Dievui jų reikėjo: reikėjo Juozapo, Marijos, Betliejaus piemenų. Pirmųjų Kalėdų naktį pasaulis miegojo įsikūręs savo tikrume. O nuolankieji slaptoje ruošė gerumo revoliuciją. Tai buvo vargšai visais atžvilgiais, kai kurie vos galėjo pragyventi, tačiau jie turėjo patį brangiausią pasaulyje turtą: jie troško permainų.

Kartais viską gyvenime turėti būna nelaimė. Pamąstykime apie jaunuolį, kurio niekas nemokė laukimo ir kantrybės dorybių, jis neturėjo dėl nieko lieti prakaito, viską greitai gavo ir, būdamas dvidešimties, jau įsivaizdavo „žinąs, kaip funkcionuoja šis pasaulis“. Jam skirtas pats blogiausias nuosprendis: nieko daugiau nebetrokšti. Tai baisiausia bausmė. Troškimams ir svajonėms užverti duris. Jis atrodo dar jaunas, tačiau į jo širdį jau pasibeldė ruduo. Tokie yra rudeniniai jaunuoliai.

Blogiausia kliūtis vilčiai yra turėti tuščią sielą. Tai pavojus, nuo kurio nė vienas negali sakyti esąs apsaugotas. Nes pagundą prarasti viltį galima patirti ir einant krikščioniško gyvenimo keliu. Senųjų laikų vienuoliai įvardijo vieną didžiausių uolumo priešų. Jie vadino jį „vidudienio demonu“, žlugdančiu gyvenimo įsipareigojimus būtent tuomet, kai aukštai pakilusi šviečia saulė. Šis gundymas užklumpa mažiausiai jo tikintis: dienos tampa monotoniškos ir nuobodžios, atrodo, kad nėra nieko, dėl ko vertėtų stengtis. Ši būsena vadinama akedija, ji griauna gyvenimą iš vidaus, kol galiausiai iš jo lieka tik tuščias kiautas.

Kai tai atsitinka, krikščionis žino, jog su šia būkle reikia kovoti, jos nevalia pasyviai priimti. Dievas sukūrė mus džiaugsmui ir laimei, o ne kad skendėtume melancholiškose mintyse. Štai kodėl svarbu saugoti širdį ginantis nuo nelaimingumo pagundų, kurios tikrai kyla ne iš Dievo. Kur mūsų jėgos atrodo menkos, o kova su nerimu ypač sunki, visuomet galime kreiptis į Jėzaus vardą. Galime kartoti tą paprastą maldą, apie kurią užsimenama Evangelijoje ir kuri tapo daugelio krikščionių tradicijų šerdimi: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Graži malda. „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Tai vilties malda, nes galiu atsigręžti į Tą, kuris gali plačiai atverti duris ir išspręsti problemą, leisti man pažvelgti į perspektyvą, vilties horizontą.

Broliai ir seserys, mes ne vieniši kovoje su neviltimi. Jei Jėzus nugalėjo pasaulį, jis gali visuose mumyse įveikti tai, kas priešinasi gėriui. Jei Dievas yra su mumis, niekas iš mūsų neišplėš tos dorybės, kuri mums gyvenime absoliučiai būtina. Niekas iš mūsų neišplėš vilties. Ženkime pirmyn!