Šioje katechezėje noriu kalbėti tema „Vilties misionieriai šiandien“. Man malonu kalbėti šia tema prasidedant spalio mėnesiui, kuris Bažnyčioje ypatingu būdu skiriamas misijoms, taip pat šventojo Pranciškaus Asyžiečio, didžio vilties misionieriaus, minėjimo dieną.

Iš tikrųjų krikščionis nėra nelaimės pranašas. Mes nesame nelaimės pranašai. Krikščioniškojo skelbimo esmė yra priešinga nelaimei: Jėzus mirė iš meilės, ir Dievas jį prikėlė Velykų rytą. Tai yra krikščioniškojo tikėjimo branduolys. Jei Evangelijos būtų pasibaigusios Jėzaus laidotuvėmis, šio pranašo istorija būtų dar viena iš biografijų daugelio herojiškų veikėjų, atidavusių savo gyvybes dėl idealo. Tuomet Evangelija būtų ugdomoji knyga, ji taip pat būtų guodžianti, bet tai nebūtų vilties skelbimas.

Tačiau Evangelijos nesibaigia didžiuoju penktadieniu, jos tai pranoksta. Ir iš tikrųjų šis paskesnis fragmentas perkeičia mūsų gyvenimą. Jėzaus mokiniai šeštadienį po nukryžiavimo jautėsi prislėgti; akmuo, kuriuo buvo užritinta kapo anga, drauge užsklendė trejus entuziazmo kupinus metus, praleistus su Nazareto Mokytoju. Atrodė, kad viskas pasibaigė, ir kai kurie iš jų nusivylę ir išsigandę jau paliko Jeruzalę.

Bet Jėzus prisikėlė! Šis netikėtas faktas radikaliai perkeitė mokinių protus ir širdis. Jėzus prisikelia ne tik dėl savęs, tarsi jo atgimimas būtų pavydžiai saugotina teisė. Jis žengia pas Tėvą, nes nori visus žmones padaryti prisikėlimo dalininkais ir kiekvieną kūrinį pasiimti su savimi aukštyn. Sekminių dieną mokiniai buvo perkeisti Šventosios Dvasios dvelksmu. Jie ne tik galėjo visiems skelbti Gerąją Naujieną, bet ir patys tapo kitokie negu buvo anksčiau, atgimė naujam gyvenimui. Jėzaus prisikėlimas mus perkeičia Šventosios Dvasios galia. Jėzus yra gyvas, jis gyvas tarp mūsų; jis yra gyvas ir turi galią perkeisti.

Kaip gražu mąstyti, kad esame Jėzaus prisikėlimo skelbėjai, ne tik žodžiais, bet ir darbais bei gyvenimo liudijimu! Jėzus nenori tokių mokinių, kurie gebėtų tik kartoti atmintinai išmoktas formules. Jis nori liudytojų: žmonių, skleidžiančių viltį per tai, kaip jie priima kitus, šypsosi ir myli. Pirmiausia myli, nes prisikėlimo galia įgalina krikščionis mylėti net tuomet, kai meilė atrodo praradusi savo motyvaciją. Krikščioniškajame gyvenime glūdi principas „daugiau“, kurio negalima paprastai paaiškinti tvirtumu ar didesniu optimizmu. Mūsų tikėjimas, mūsų viltis nėra vien tik optimizmas, tai kažkas kita, kažkas daugiau! Tarsi tikintieji turėtų papildomą „gabalą dangaus“ virš savo galvų. Tai gražu: esame žmonės su papildomu gabalu dangaus virš galvų, lydimi tokio buvimo, apie kurį kai kas net negali nutuokti.

Taigi krikščionių užduotis šiame pasaulyje yra atverti išganymo erdves, panašiai kaip gaivinančios ląstelės, įliejančios gyvenimo syvų į tai, kas atrodė visiems laikams pražuvę. Kai visas dangus aptrauktas debesimis, palaiminimą neša žmogus, galintis kalbėti apie saulę. Toks yra tikrasis krikščionis: jis nedejuoja, nėra piktas, bet prisikėlimo galia įsitikinęs, kad joks blogis nėra begalinis, nėra nesibaigiančios nakties, nė vienas žmogus nėra visiškai blogas, ir jokia neapykanta negali būti stipresnė už meilę.

Žinoma, kartais mokiniams teks sumokėti didžiulę kainą už Jėzaus jiems duotą viltį. Pagalvokime apie daugelį krikščionių, kurie nepaliko savo tautos prasidėjus persekiojimams. Jie pasiliko tvyrant neaiškumui dėl rytojaus, tokioje situacijoje, kur nieko nebuvo galima planuoti, – jie liko vildamiesi Dievu. Pagalvokime apie mūsų brolius ir seseris Artimuosiuose Rytuose, kurie liudija viltį ir aukoja savo gyvybę dėl šio liudijimo. Jie yra tikri krikščionys! Jie nešasi dangų savo širdyse, jie žvelgia anapus, visuomet žvelgia anapus. Kas turėjo malonę priimti Jėzaus prisikėlimą, dar gali viltis tuo, kas nelaukta. Visų laikų kankiniai, būdami ištikimi Kristui, liudija, jog neteisybė netaria šiame gyvenime paskutinio žodžio. Prisikėlusiame Kristuje mes galime turėti viltį. Vyrai ir moterys, kurie randa motyvą „dėl ko“ gyventi, geriau už kitus atsilaiko ištikti nelaimės. Kas savo pusėje turi Jėzų, nieko nebijo. Štai kodėl krikščionys, tikri krikščionys, niekuomet nebūna lengvasvoriai ir prisitaikę žmonės. Jų romumo nedera painioti su netikrumu ar prisitaikėliškumu. Šventasis Paulius ragino Timotiejų kentėti Evangelijos labui ir sakė šiuos žodžius; „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo dvasią“ (2 Tim 1, 7). Jei jie nupuola, visuomet iš naujo pakyla.

Štai kodėl, mieli broliai ir seserys, krikščionis yra vilties misionierius. Ne dėl savo nuopelnų, bet dėka Jėzaus, kviečių grūdo, kuris nukrito į žemę, apmirė ir atnešė daug vaisių (plg. Jn 12, 24).