Šiandien norėčiau apmąstyti tą vilties aspektą, kurį vadiname budriu laukimu. Budėjimo tema yra viena pagrindinių Naujo Testamento gijų. Jėzus skelbia savo mokiniams „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų“ (Lk 12, 35–36). Šiuo metu po Kristaus prisikėlimo, kai giedrus momentus nuolat keičia nerimastingi, krikščionis niekuomet neatsipalaiduoja. Evangelija siūlo būti panašiems į tarnus, kurie niekada neina miegoti, kol negrįžta jų šeimininkas. Pasauliui reikia mūsų atsakomybės, ir mes priimame ją visą su meile. Jėzus nori, kad mūsų buvimas būtų darbingas, kad niekuomet neprarastume budrumo, kad su dėkingumu ir nuostaba priimtume kiekvieną mums Dievo dovanojamą dieną. Kiekvienas rytas yra švarus popieriaus lapas, kuriame krikščionis pradeda rašyti gerus darbus. Mes jau esame išgelbėti Jėzaus atpirkimu, tačiau dabar laukiame visiško jo viešpatystės pasirodymo: kai pagaliau Dievas bus viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 28). Nieko nėra tikresnio krikščionių tikėjime už šį paskirtą „pasimatymą“, susitikimą su Viešpačiu, kai jis ateis. Kai ateis ta diena, mes, krikščionys, norime būti kaip tie tarnai sujuostomis strėnomis ir uždegtais žibintais. Turime būti pasirengę ateinančiam išgelbėjimui, pasirengę susitikti. Ar jūs pagalvojote apie tai, koks bus susitikimas su Jėzumi, kai jis ateis? Tai bus apsikabinimas, nepaprastas džiaugsmas, didžiulis džiaugsmas! Turime gyventi laukdami šio susitikimo!

Krikščionys sukurti ne nuobodžiauti, bet būti kantrūs. Mes žinome, kad net vienodų dienų monotonijoje glūdi malonės slėpinys. Yra žmonių, kurie savo meilės ištverme tampa tarsi šuliniai, drėkinantys dykumą. Niekas neįvyksta veltui. Kad ir kokioje situacijoje atsidurtų krikščionis, nėra tokios, kuri būtų visiškai priešinga meilei. Jokia naktis nėra tokia ilga, kad pamirštume saulėtekio džiaugsmą. Kuo tamsesnė naktis, tuo arčiau aušra. Jei liekame susivieniję su Jėzumi, sunkių momentų šaltis mūsų neparalyžiuoja. Net jei visas pasaulis pamokslautų prieš viltį, sakytų, kad ateitis atneš tik tamsius debesis, krikščionis žino – toje ateityje bus Kristaus sugrįžimas. Niekas nežino, kada tai įvyks, bet pati mintis, jog mūsų istorijos pabaigoje yra gailestingasis Jėzus, mus ragina turėti tikėjimą ir nekeikti gyvenimo. Viskas bus išgelbėta. Viskas. Mes kentėsime; bus momentų, kai kils pyktis ir pasipiktinimas, tačiau saldus ir galingas Kristaus atminimas nuvys šalin pagundą galvoti, kad gyvenimas yra klaida.

Pažinę Jėzų į istoriją galime žvelgti tik su tikėjimu ir viltimi. Jėzus yra tarsi namai, o mes esame viduje, ir pro šio namo langus žvelgiame į pasaulį. Todėl neužsisklendžiame savyje ir melancholiškai nesiilgime tariamos auksinės praeities, bet visuomet žvelgiame į priekį, į ateitį, kuri nėra tik mūsų rankų darbas, bet pirmiausia ir Dievo apvaizdos nuolatinis rūpinimasis. Tai, kas buvo rūškana, vieną dieną taps šviesa.

Pamąstykime, kad Dievas niekuomet savęs nepaneigia. Niekuomet. Dievas niekuomet nenuvilia. Jo valia mūsų atžvilgiu nėra miglota, tai gerai apibrėžtas išganomasis planas: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Todėl pesimistiškai neatsiduodame įvykių tėkmei, tarsi istorija būtų nekontroliuojamas traukinys. Rezignacija nėra krikščioniškoji dorybė. Taip pat nėra krikščioniška gūžčioti pečiais ar nulenkti galvą prieš tariamai neišvengiamą likimą.

Tas, kas į pasaulį neša viltį, niekuomet nėra lengvai pasiduodantis žmogus. Jėzus mus moko jo laukti ne sudėtomis rankomis: „Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius“ (Lk 12, 37). Nėra taikdario, kuris galiausiai nerizikuotų savo asmenine ramybe priimdamas kitų žmonių problemas. Pasiduodantis žmogus nėra taikdarys, jis tinginys, norintis tik likti ramybėje. Krikščionis yra taikdarys, kai jis rizikuoja, kai išdrįsta rizikuoti dėl gėrio, to gėrio, kurį Jėzus mums dovanojo kaip lobį.

Kiekvieną savo gyvenimo dieną kartojame tą maldavimą, kurį pirmieji mokiniai išsakė aramėjiškai, – Maranata, kurį randame paskutinėje Biblijos eilutėje: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20). Tai yra visos krikščioniškosios būties priegiesmis: šiame pasaulyje mums nereikia nieko kito, tik Kristaus glamonės. Kokia malonė, jei maldoje, sunkiomis šio gyvenimo dienomis, išgirsime Jį atsiliepiant ir užtikrinant: „Štai aš veikiai ateinu“ (Apr 22, 7).