Šiandien norėčiau krikščioniškąją viltį priešpriešinti mirties tikrovei, kurią šiandienos civilizacija vis labiau siekia išdildyti. Kai mirtis artinasi prie artimųjų ar mūsų pačių, pasirodo, kad esame nepasirengę, nemokame net tinkamos „abėcėlės“ suformuluoti prasmingus žodžius apie šį išliekantį slėpinį. Jis persmelkia pirmuosius žmonių civilizacijos pėdsakus. Galime sakyti, kad žmoniją nuo pradžios lydėjo mirusiųjų kultas.

Kitos prieš mus buvusios civilizacijos turėjo drąsos pažvelgti mirčiai į akis. Tai buvo įvykis, kurį vyresnieji pasakodavo jaunajai kartai, neišvengiama tikrovė, įpareigojanti žmogų gyventi dėl absoliutaus idealo. Psalmėje recituojama: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“ (Ps 90, 12).Savo dienų skaičiavimas padaro širdį išmintingą! Šie žodžiai mus grąžina į sveiką realizmą ir nuveja visagalybės iliuziją. Kas mes esame? Esame „trapūs“, beveik niekas, sakoma kitoje psalmėje (plg. Ps 89, 47); mūsų dienos greitai praeina: net jei gyventume šimtą metų, galiausiai visa tai atrodo tarsi vienas atokvėpis. Dažnai girdime vyresnius žmones sakant: „Mano gyvenimas praėjo kaip akimirka.“

Taigi mirtis apnuogina mūsų gyvenimą. Ji leidžia suvokti, kad puikybės, pykčio ir neapykantos aktai buvo visiškai veltui: visiška tuštybė. Su gailesčiu suvokiame, kad nepakankamai mylėjome, kad nesiekėme to, kas esminga. Kita vertus, matome, kad pasėjome tikrai gerų dalykų: tai meilės ryšiai, dėl kurių aukojomės ir kurie dabar mus vedasi už rankos.

Jėzus nušvietė mūsų mirties slėpinį. Savo pavyzdžiu jis leidžia mums gedėti mirus artimam žmogui. Jis „labai susigraudino ir susijaudino“ prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir „pravirko“ (Jn 11, 35). Iš tokio Jėzaus elgesio pajuntame jį kaip labai artimą, mūsų brolį. Jis verkė savo bičiulio Lozoriaus.

Tada Jėzus meldžiasi Tėvui, iš kurio kyla gyvybė, ir įsako Lozoriui išeiti iš kapo. Ir tai įvyksta. Krikščioniškoji viltis kyla iš Jėzaus nuostatos žmogaus mirties atžvilgiu: jei mirtis egzistuoja kūrinijoje, vis dėlto ji yra tarsi randas, iškreipiantis Dievo meilės planą, o Išganytojas nori tai išgydyti. Kitoje vietoje Evangelijoje pasakojama apie tėvą, kurio dukrelė labai serga, ir jis su tikėjimu maldauja Jėzaus ją išgelbėti (plg. Mk 5, 21–24. 35–43). Nėra labiau jaudinančio vaizdo, kaip tėvas ar motina su sergančiu vaiku. Jėzus tuoj pat nuėjo su tuo žmogumi, vardu Jayras. Po kurio laiko kažkas ateina iš Jayro namų ir sako, kad mergaitė jau mirė ir nėra prasmės trukdyti Mokytoją. Bet Jėzus sako Jayrui: „Nenusigąsk, vien tikėk“ (Mk 5, 36). Jėzus žino, kad šis žmogus patiria pagundą reaguoti pykčiu ir nusivylimu, nes mergaitė mirė, o jis siūlo Jayrui išlaikyti širdyje teberusenančią tikėjimo liepsnelę. „Nenusigąsk, vien tikėk.“ „Nebijok, tik išlaikyk tą liepsną degančią.“ Tuomet atvykęs į jo namus jis pažadins mergaitę iš mirusių ir grąžins ją gyvą jos artimiesiems.

Jėzus mus pastato ant šios tikėjimo „keteros“. Mortai, verkiančiai dėl mirusio brolio Lozoriaus, jis priešpriešina tikėjimo tiesos šviesą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25–26). Tai Jėzus kartoja kiekvienam iš mūsų kaskart, kai mirtis ateina suplėšyti mūsų gyvenimo audinio ir meilės ryšių. Visa mūsų egzistencija yra tarp tikėjimo įkalnės ir baimės bedugnės. Jėzus sako: „Aš nesu mirtis. Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tai tiki?“ Ar tu tiki tuo? Ar mes susirinkę šioje aikštėje tikime?

Mes visi mirties slėpinio akivaizdoje esame maži ir beginkliai. Tačiau kokia malonė, jei tuo momentu širdyje išlaikome mažą tikėjimo liepsnelę! Jėzus paims mus už rankos, kaip Jayro dukterį, ir dar kartą pakartos: „Talita kum!“ „Mergaite, sakau tau, kelkis“ (plg. Mk 5, 41). Jis tai pakartos mums, kiekvienam iš mūsų: „Kelkis, prisikelk!“ Dabar kviečiu jus užsimerkti ir pamąstyti apie savo mirties momentą. Kiekvienas pagalvokime apie savo mirtį ir įsivaizduokime, kad ateis momentas, kai Jėzus paims mus už rankos ir ištars: „Eikš, einam su manimi, kelkis.“ Ten viltis pasibaigs ir įsigalios tikrovė, gyvenimo tikrovė. Gerai įsimąstykime: pats Jėzus ateis prie kiekvieno iš mūsų, paims už rankos švelniai, romiai, su meile. Kiekvienas kartokime Jėzaus žodžius savo širdyje: „Kelkis, eikš. Kelkis, eikš. Kelkis, prisikelk!“

Tokia mūsų viltis mirties akivaizdoje. Tikinčiajam tai plačiai atvertos durys; abejojančiam – šviesos spindulys, prasiskverbiantis pro plyšį. Tačiau mums visiems tai bus malonė, kai mus apšvies ši susitikimo su Jėzumi šviesa.