Šiandien pradedame naują katechezių ciklą, kuris kreips mūsų žvilgsnį į Bažnyčios „širdį“, būtent į Eucharistiją. Esmingai svarbu, kad krikščionys aiškiai suvoktų šventųjų Mišių vertę bei reikšmę, kad galėtų vis pilnatviškiau išgyventi santykį su Dievu.

Negalime pamiršti daugybės krikščionių, kurie visame pasaulyje per dviejų tūkstantmečių istoriją iki mirties priešinosi gindami Eucharistiją; daugybė dar ir šiandien rizikuoja gyvybe, kad galėtų dalyvauti sekmadienio Mišiose. 304 metais per Diokletiano persekiojimus Šiaurės Afrikoje buvo aptikta grupė krikščionių, švenčiančių Mišias namuose; jie buvo suimti. Juos tardydamas Romos prokonsulas paklausė, kodėl jie tai darė žinodami apie draudimą. Jie atsakė: „Be sekmadienio negalime gyventi“, o tai reiškė: jeigu negalėtume švęsti Eucharistijos, nepajėgtume gyventi; mūsų krikščioniškasis gyvenimas apmirtų.

Jėzus sako savo mokiniams: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 53–54).

Anie krikščionys iš Šiaurės Afrikos buvo nužudyti dėl to, kad šventė Eucharistiją. Jie paliudijo, jog galima atsižadėti žemiškojo gyvenimo dėl Eucharistijos, nes ji duoda mums amžinąjį gyvenimą, leisdama dalyvauti Kristaus pergalėje prieš mirtį. Šis liudijimas kelia iššūkį ir kviečia mus atsakyti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia dalyvauti Mišių aukoje ir artintis prie Viešpaties stalo. Ar ieškome versmės, iš kurios „trykšta gyvasis vanduo“ amžinajam gyvenimui? Ar tai paverčia mūsų gyvenimą šlovinimo ir dėkojimo dvasine atnaša ir padaro mus vienu kūnu Kristuje? Tai yra giliausia Šventosios Eucharistijos prasmė, kuri reiškia „dėkojimą“: tai dėkojimas Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kuri mus įtraukia ir perkeičia į meilės bendrystę.

Tolesnėse katechezėse norėčiau atsakyti į kai kuriuos svarbius klausimus apie Eucharistiją ir Mišias, idant iš naujo atrastume arba suvoktume, kaip Dievo meilė šviečia per šį tikėjimo slėpinį. Vatikano II Susirinkimas buvo itin įkvėptas troškimo vesti krikščionis į tikėjimo didybės ir susitikimo su Kristumi grožio suvokimą. Dėl to pirmiausia buvo būtina, vadovaujant Šventajai Dvasiai, įdiegti tinkamą liturgijos atnaujinimą, nes Bažnyčia iš to gyvena ir per tai pati nuolat atsinaujina.

Pagrindinė tema, kurią pabrėžė Susirinkimo tėvai, buvo liturginis tikinčiųjų ugdymas, kuris yra būtinas siekiant tikro atsinaujinimo. Toks yra ir šiandien pradedamo katechezių ciklo tikslas: augti suvokiant tą didelę dovaną, kurią Dievas mums davė Eucharistijoje.

Eucharistija yra nuostabus įvykis, kuriame pasirodo esantis Jėzus Kristus, mūsų gyvybė. Dalyvauti Mišiose reiškia „dar kartą išgyventi mūsų Viešpaties atperkamąją kančią ir mirtį. Tai yra teofanija: Viešpats pasirodo ant altoriaus, kad būtų paaukotas Tėvui dėl pasaulio išgelbėjimo“ (Mišių homilija Šv. Mortos namuose, 2014 m. vasario 10 d.). Viešpats yra ten, esantis su mumis. Taip dažnai einame, dairomės aplink, plepame tarpusavyje tuo metu, kai kunigas švenčia Eucharistiją... o mes nešvenčiame Jo artumoje. Tačiau tai yra Viešpats! Jei šiandien atvyktų kokios šalies prezidentas ar kažkoks žymus pasaulio žmogus, aišku, mes artintumės prie jo, norėtume jį pasveikinti. Tačiau pagalvok: kai eini į Mišias, ten yra Viešpats! O tu būni išsiblaškęs. Tai yra Viešpats! Turime apie tai mąstyti. „Tėve, bet Mišios yra nuobodžios“ – „Ar nori pasakyti, kad Viešpats yra nuobodus?“ – „Ne, ne, ne Mišios, bet kunigai“ – „Tada tegul kunigai atsiverčia, tačiau ten yra Viešpats!“ Ar suprantate? Nepamirškite to. Dalyvauti Mišiose – tai pakartotinai išgyventi mūsų Viešpaties atperkamąją kančią ir mirtį.

Pabandykime sau užduoti keletą paprastų klausimų. Pavyzdžiui, kodėl Mišių pradžioje žegnojamės ir kalbame atgailos aktą? Čia norėčiau įterpti vieną pastabą. Ar matėte, kaip vaikai žegnojasi? Nežinia, ką jie daro, ar kryžiaus ženklą, ar piešia paveikslą. Jie daro taip (rodo neaiškų gestą). Vaikus reikia mokyti tinkamai žegnotis. Taip prasideda Mišios, taip prasideda gyvenimas; taip prasideda diena. Tai reiškia, kad esame atpirkti per Viešpaties kryžių. Stebėkite vaikus ir mokykite juos tinkamai žegnotis. O Mišių skaitiniai, kam jie yra? Kodėl sekmadieniais būna trys skaitiniai, o kitomis dienomis du? Kam jie skirti ir ką reiškia Mišių skaitiniai? Kodėl jie skaitomi ir koks jų ryšys su Mišiomis? Arba kodėl šventimui vadovaujantis kunigas tam tikru metu sako: „Aukštyn širdis.“ Jis nesako: „Iškelkite savo išmaniuosius telefonus ir fotografuokite!“ Ne, tai blogai! Mane liūdina, kai švenčiu Mišias Šv. Petro aikštėje arba bazilikoje ir matau daugybę iškeltų išmaniųjų telefonų, ir tai daro ne tik tikintieji, bet ir kai kurie kunigai, net vyskupai. Bet Mišios nėra spektaklis: jos veda į susitikimą su mūsų Viešpaties kančia ir prisikėlimu. Štai kodėl kunigas sako: „Aukštyn širdis.“ Ką tai reiškia? Įsiminkime: jokių telefonų!

Iš tikrųjų svarbu grįžti prie pamatinių dalykų, iš naujo atrasti, kas esminga, per tai, ką mes paliečiame ir regime švenčiant sakramentus. Šventojo apaštalo Tomo prašymas (plg. Jn 20, 25), jo siekis išvysti ir paliesti vinių žaizdas Jėzaus kūne yra troškimas tam tikru būdu „paliesti Dievą“, kad galėtų juo patikėti. To, ko šventasis Tomas prašo Viešpaties, mums visiems reikia: pamatyti, paliesti Jį, kad galėtume pažinti. Sakramentai atliepia į šį žmogiškąjį poreikį. Sakramentai, ypač Eucharistijos šventimas, yra Dievo meilės ženklai, privilegijuoti būdai jį sutikti.

Taigi šiandien pradedamomis katechezėmis norėčiau drauge su jumis iš naujo atrasti Eucharistijos šventime paslėptą grožį, kad jis, sykį atskleistas, suteiktų pilnutinę prasmę kiekvieno žmogaus gyvenimui. Tegul Dievo Motina lydi mus šioje naujoje kelio atkarpoje.