Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias. Atskleisti Eucharistijos šventimo grožį norėčiau pradėdamas labai paprastu aspektu: Mišios yra malda, tai yra malda par excellence, tai aukščiausia, iškiliausia, o kartu ir „konkrečiausia“ malda. Iš tikrųjų tai yra meilės susitikimas su Dievu per Jo žodį, taip pat Jėzaus kūną ir kraują. Tai yra susitikimas su Viešpačiu.

Tačiau pirmiausia turime atsakyti į klausimą. Kas iš tikrųjų yra malda? Pirmiausia tai yra dialogas, asmeninis santykis su Dievu. Žmogus buvo sukurtas kaip būtybė, asmeniškai susijusi su Dievu, žmogus įgyja pilnatvę tik susitikdamas su savo Kūrėju. Gyvenimo kelias veda į galutinį susitikimą su Viešpačiu.

Pradžios knygoje sakoma, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, – Dievo, kuris yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, tobulas meilės ryšys, tai yra vienybė. Iš to galime suprasti, kad visi buvome sukurti, idant įžengtume į tobulą meilės santykį, į nuolatinę savidavą ir gavimą, kad pajėgtume pasiekti savo būties pilnatvę.

Kai Mozė degančio krūmo akivaizdoje gauna iš Dievo pašaukimą, jis paklausia Jo vardo. O kaip Dievas atsako? „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14). Šis pasakymas pirmine prasme išreiškia buvimą ir palankumą, o tuoj po to Dievas priduria: „Viešpats, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (15 eil.). Kai Kristus pašaukia savo mokinius, jis taip pat pašaukia juos tam, kad jie galėtų būti su Juo. Tai didžiausia malonė: gebėti patirti, kad Mišios, Eucharistija yra privilegijuotas momentas būti su Jėzumi, o per jį su Dievu ir su mūsų broliais.

Kaip kiekvienas tikras dialogas malda reiškia taip pat mokėjimą būti tyloje – juk dialoge yra tylos momentų – tylint drauge su Jėzumi. Atėję į Mišias penkiomis minutėmis anksčiau imame plepėti su greta esančiu kaimynu. Tačiau šis laikas netinkamas pokalbiams; tai tylos momentas, kad pasirengtume dialogui. Tai laikas susitelkti širdimi, pasirengti susitikti su Jėzumi. Tyla yra tokia svarbi! Prisiminkite, ką sakiau praėjusią savaitę: mes ateiname ne į spektaklį, bet į susitikimą su Viešpačiu, o tyla mus parengia ir lydi. Pasilikti tyloje su Jėzumi. O iš slėpiningos Dievo tylos iškyla jo žodis, atskambantis mūsų širdyse. Pats Jėzus mus moko, kaip „būti“ su Tėvu, ir parodo tai per savo maldą. Evangelijos mums atskleidžia Jėzų, kuris pasitraukia į nuošalias vietas melstis; matydami Jo intymų santykį su Dievu, mokiniai jaučia troškimą tame dalyvauti ir paprašo: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Girdėjome tai pirmajame skaitinyje šios audiencijos pradžioje. Jėzus atsako, kad pirmutinis maldai būtinas dalykas yra gebėjimas pasakyti: „Tėve.“ Dėmesio: jei neįstengiu Dievui pasakyti „Tėve“, nesugebu melstis. Būtina išmokti sakyti „Tėve“, t. y. jo akivaizdoje būti su sūnaus pasitikėjimu. Tačiau, kad galėtume to išmokti, turime nuolankiai pripažinti, kad mus reikia mokyti, ir visai paprastai ištarti: „Viešpatie, išmokyk mane melstis.“

Tai yra pirmas dalykas: būti nuolankiems, pripažinti, kad esame vaikai, ilsėtis Tėve ir pasitikėti juo. Norint įeiti į Dangaus karalystę, reikia tapti mažiems, kaip vaikai. Ta prasme, kad vaikai moka pasitikėti: jie žino, kad kažkas jais pasirūpins, tuo, ką jie valgys, kuo vilkės ir t. t. (plg. Mt 6, 25–32). Tai yra pirmoji nuostata: pasikliovimas ir pasitikėjimas, toks kaip vaiko tėvų atžvilgiu; suvokimas, kad Dievas tave atsimena, tavimi rūpinasi, tavimi, manimi, kiekvienu.

Antrasis nusiteikimas, taip pat būdingas vaikams, yra leistis nustebinamam. Vaikas visuomet klausia tūkstančius klausimų, nes nori pažinti pasaulį; jis stebisi net mažais dalykais, nes jam viskas yra nauja. Norint įžengti į Dangaus karalystę, reikia leistis būti nustebinamam. Klausiu: ar santykyje su Viešpačiu, maldoje leidžiamės būti nustebinami, ar galvojame, kad malda – tai kalbėtis su Dievu kaip papūgai? Ne, malda yra pasitikėjimas ir širdies atvėrimas, kad leistumės nustebinami. Ar leidžiamės nustebinami Dievo, kuris visados yra siurprizų Dievas? Susitikimas su Viešpačiu yra visuomet gyvas, ne muziejinis. Tai gyvas susitikimas, ir einame į Mišias, o ne į muziejų. Einame gyvai susitikti su Viešpačiu.

Evangelijoje pasakojama apie tokį Nikodemą (Jn 3, 1–21), pagyvenusį žmogų, Izraelio autoritetą, kuris artinasi prie Jėzaus, norėdamas jį pažinti; o Viešpats jam kalba apie būtinybę „atgimti“ iš naujo (plg. 3 eil.). Tačiau ką tai reiškia? Ar gali žmogus atgimti iš naujo? Ar įmanoma atgauti gyvenimo skonį, džiaugsmą, nuostabą net daugybės tragedijų akivaizdoje? Tai pamatinis mūsų tikėjimo klausimas ir kiekvieno tikro tikinčiojo lūkestis: troškimas atgimti, džiaugsmas pradėti iš naujo. Ar turime šį troškimą? Ar kiekvienas iš mūsų norime vis iš naujo atgimti, kad sutiktume Viešpatį? Ar to trokštame? Iš tikrųjų tą norą galime lengvai prarasti, nes dėl gausybės veiklų, daugybės įgyvendinamų projektų pritrūkstame laiko ir išleidžiame iš akių tai, kas esminga: vidinį širdies gyvenimą, mūsų dvasinį gyvenimą, gyvenimą, kuris yra susitikimas su Viešpačiu maldoje.

Iš tikrųjų Viešpats nustebina parodydamas, kad myli mus net su mūsų silpnybėmis. Jėzus Kristus „yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jn 2, 2). Tai dovana, tikros paguodos šaltinis – juk Dievas visuomet atleidžia. Tai paguodžia, tai tikra paguoda, tai dovana, kuri mums duodama per Eucharistiją, tą jungtuvių pokylį, kai Sužadėtinis susitinka su mūsų trapumu. Ar galiu sakyti, kad, kai priimu Mišiose Komuniją, Viešpats pasitinka mano trapumą? Taip! Galime taip sakyti, nes tai tiesa. Viešpats pasitinka mūsų trapumą, kad grąžintų mus atgal, prie pirminio pašaukimo: būti Dievo paveikslu ir panašėti į jį. Tai yra Eucharistijos aplinka, tai yra malda.