Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie šventąsias Mišias.Tema „Mišios – Velykų slėpinio atminimas“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1061
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 22 novembre 2017 La Santa Messa - 3. La Messa è il memoriale del Mistero pasquale di Cristo
DATA: 2017-11-22
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (453), 2018, p. 9–10.
SERIJA: Katechezės apie šv. Mišias
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (453), 2018, p. 9–10.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Šventosios Mišios. 3. Mišios – Velykų slėpinio atminimas

2017 m. lapkričio 22 d.

Tęsdami katechezes Mišių tema, galime kelti sau klausimą: kas iš esmės yra Mišios? Tai Kristaus Velykų slėpinio atminimas. Mišios leidžia mums dalyvauti Kristaus pergalėje prieš nuodėmę ir mirtį, jos suteikia prasmės pilnatvę mūsų gyvenimui.

Todėl, siekdami suvokti Mišių vertę, turime pirmiausia suprasti biblinę žodžio „atminimas“ reikšmę. „Atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išvadavimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1363). Jėzus Kristus savo kančia, mirtimi, prisikėlimu ir žengimu į dangų pilnatviškai atbaigė Velykas. Mišios yra atminimas Jo Velykų, Jo „išėjimo“, įvykdyto dėl mūsų, kad mus išvestų iš vergijos ir įvestų į amžinojo gyvenimo pažado žemę. Tai ne tik atminimas, ne, tai kažkas daugiau – sudabartinimas to, kas įvyko prieš dvidešimtį amžių.

Eucharistija visuomet mus veda į Dievo išganomojo darbo viršūnę: Viešpats Jėzus, tapdamas dėl mūsų laužoma duona, išlieja mums visą savo gailestingumą ir meilę taip, kaip padarė tai ant kryžiaus, idant atnaujintų mūsų širdis, mūsų buvimą ir bendravimą su juo ir su broliais. Vatikano II Susirinkimas tvirtina: „Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus, vykdomas mūsų atpirkimo darbas“ (Lumen gentium, 3).

Kiekvienas Eucharistijos šventimas yra nenusileidžiančios saulės spindulys, o ta saulė – prisikėlęs Jėzus. Dalyvauti Mišiose, ypač sekmadienį, reiškia įžengti į Prisikėlusiojo pergalę, nušvisti jo šviesa, būti sušildytam jo šilumos. Eucharistijos šventimu Šventoji Dvasia leidžia mums dalyvauti dieviškajame gyvenime, kuris gali perkeisti visą mūsų mirtingąją būtį. Savo perėjimu iš mirties į gyvenimą, iš laiko į amžinybę, Viešpats Jėzus įtraukia ir mus, kad drauge su juo patirtume Velykas. Mišiose įvyksta Velykos. Per Mišias esame su Jėzumi, mirusiu ir prisikėlusiu, o jis mus traukia pirmyn, į amžinąjį gyvenimą. Mišiose vienijamės su juo. Kristus gyvena mumyse, o mes gyvename jame. Apaštalas Paulius sako: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 19–20). Taip mąstė Paulius.

Jo kraujas išlaisvina mus iš mirties ir nuo mirties baimės. Mus išlaisvina ne tik nuo fizinės mirties viešpatavimo, bet ir iš dvasinės mirties, iš blogio, nuodėmės, kuri pasiglemžia mus kiekvieną kartą, kai tampame savo arba kitų nuodėmės aukomis. Mūsų gyvenimas tuomet užteršiamas, praranda grožį, praranda prasmę, nuvysta.

O Kristus mums grąžina gyvenimą; Kristus yra gyvenimo pilnatvė, ir kai stojo mirties akivaizdon, jis ją visiems laikams įveikė: „Prisikeldamas iš numirusių, sunaikino mirtį ir atkūrė gyvenimą“ (IV Eucharistijos malda). Kristaus Velykos yra galutinė pergalė prieš mirtį, nes jis savo mirtį pavertė aukščiausiu meilės aktu. Jis mirė iš meilės! Eucharistijoje jis nori perduoti mums tą savo velykinę pergalingą meilę. Jeigu ją priimsime su tikėjimu, mes taip pat galėsime iš tikrųjų mylėti Dievą ir artimą, galėsime mylėti taip, kaip Jis mus pamilo, atiduodamas gyvybę.

Jei Kristaus meilė yra manyje, galiu visiškai atsiduoti kitam, būdamas vidujai tikras, kad net ir tokiu atveju, jei kitas mane sužeistų, aš nemirsiu; priešingu atveju turėčiau gintis. Kankiniai atiduodavo savo gyvybę būdami tikri Jėzaus pergale prieš mirtį. Tik tuomet, kai patiriame tą Kristaus galią, jo meilės jėgą, esame iš tikrųjų laisvi, galime be baimės dovanoti save. Tai ir yra Mišios: įžengimas į Jėzaus kančią, mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų. Eidami į Mišias, tarsi einame į Kalvariją. Pamąstykite: jei Mišių metu einame į Kalvariją, tuomet – mintimis įsivaizduokime – žinome, jog tas žmogus yra Jėzus. Kaip tuomet galėtume sau leisti plepėti, fotografuoti, elgtis tarsi spektaklyje? Ne! Ten yra Jėzus! Tikrai sustotume tyloje, verkdami, taip pat džiaugdamiesi, kad esame išganyti. Kai įeiname į bažnyčią dalyvauti Mišiose, pamąstykime: ateinu į Kalvariją, kur Jėzus atiduoda už mane gyvybę. Ir tuomet išnyksta spektakliai, baigiasi plepalai, komentarai ar reikalai, mus atitolinantys nuo to nuostabaus dalyko, Mišių, Jėzaus triumfo.

Manau, kad dabar tapo aiškiau, jog Velykos sudabartinamos ir įvyksta kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias – tai yra atminimo prasmė. Dalyvaudami Eucharistijoje įžengiame į Kristaus Velykų slėpinį, su Juo pereiname nuo mirties į gyvenimą ten, Golgotoje. Mišios yra Kalvarijos įvykių pakartojimas, tai nėra spektaklis.