Grįždami prie katechezių apie Mišias šiandien keliame sau klausimą: kodėl sekmadieniais turime eiti į Mišias?

Sekmadienio Eucharistijos šventimas yra Bažnyčios gyvenimo centras (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2177). Mes, krikščionys, sekmadienį einame į Mišias, kad sutiktume prisikėlusį Viešpatį, o veikiau, kad leistume jam sutikti mus, kad klausytume jo žodžio, valgytume prie jo stalo ir taip taptume Bažnyčia, pasaulyje gyvuojančiu jo mistiniu Kūnu.

Tai nuo pirmųjų akimirkų suprato Jėzaus mokiniai, šventę eucharistinį susitikimą su Viešpačiu tą dieną, kurią žydai vadino „pirmąja savaitės diena“, romėnai – „saulės diena“, nes tą dieną Jėzus prisikėlė iš numirusių ir pasirodė savo mokiniams, kalbėjosi su jais, valgė ir dovanojo Šventąją Dvasią (plg. Mt 28, 1; Mk 16, 9. 14; Lk 24, 1. 13; Jn 20, 1. 19) – tai buvo sakoma neseniai girdėtuose skaitiniuose. Taip pat sekmadienį, per Sekmines, penkiasdešimtąją dieną nuo Jėzaus prisikėlimo, išlieta Šventoji Dvasia. Todėl sekmadienis mums yra šventa diena, pašventinta Eucharistijos šventimu, gyvu Viešpaties buvimu tarp mūsų ir dėl mūsų. Būtent Mišios daro sekmadienį krikščionišką. Krikščionių sekmadienis telkiasi apie Mišias. Koks sekmadienis būtų krikščioniui be susitikimo su Viešpačiu?

Yra tokių krikščionių bendruomenių, kurios, deja, negali kiekvieną sekmadienį džiaugtis Mišiomis. Tačiau ir jos tą šventą dieną kviečiamos susirinkti melstis Viešpaties vardu, klausytis Dievo žodžio, palaikyti gyvą Eucharistijos troškimą.

Kai kurios supasaulėjusios visuomenės prarado Eucharistijos pašventinamo sekmadienio prasmę. Tai nuodėmė! Tokioje aplinkoje būtina atgaivinti tą suvokimą, atrasti šventės prasmę, džiaugsmo, parapijos bendruomenės, solidarumo, sielą ir kūną stiprinančio poilsio prasmę (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2177–2188). Visų tų vertybių mus moko Eucharistija – sekmadienis po sekmadienio. Todėl Vatikano II Susirinkimas patvirtino: „Sekmadienis tebūnie pabrėžtinai švenčiamas kaip pirmapradė šventė, turinti drauge tapti džiaugsmo ir poilsio diena“ (Sacrosanctum Consilium, 106).

Pirmaisiais amžiais nebuvo papročio sekmadieniais nedirbti: tai būdingas krikščionybės indėlis. Pagal biblinę tradiciją žydai ilsėdavosi šeštadienį, o romėnų visuomenėje nebuvo numatyta nuo sunkių darbų laisva savaitės diena. Būtent krikščioniškasis suvokimas, jog gyvename kaip vaikai, o ne kaip vergai, gaivinamas Eucharistijos, nulėmė, kad sekmadienis beveik visuotinai tapo poilsio diena.

Be Kristaus esame pasmerkti būti užvaldyti kasdienybės nuovargio ir su ja susijusių rūpesčių, taip pat baimės dėl ateities. Sekmadieninis susitikimas su Viešpačiu teikia mums jėgų drąsiai ir su pasitikėjimu gyventi šiandiena, taip pat eiti pirmyn viltingai. Todėl mes, krikščionys, sekmadieniais einame susitikti su Viešpačiu Eucharistijos šventime.

Eucharistinė Komunija su prisikėlusiu ir amžinai gyvenančiu Jėzumi iš anksto numato nesibaigiantį sekmadienį, kai nebus vargo nei skausmo, nei liūdesio, nei ašarų, o tik pilnatviškas džiaugsmas gyvenant amžinai su Viešpačiu. Sekmadienio Mišios byloja taip pat apie šį palaimintą poilsį ir moko mus, kad ateinančią savaitę atiduotume save į danguje esančio Tėvo rankas.

Ką galime atsakyti tiems, kurie sako, jog nereikia eiti į Mišias, net sekmadieniais, o svarbu gerai gyventi ir mylėti artimą. Tai tiesa, kad krikščioniškojo gyvenimo kokybė matuojama pagal gebėjimą mylėti, kaip pasakė Jėzus: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Tačiau kaip galėtume praktikuoti Evangeliją, jei sekmadienis po sekmadienio nesisemtume tam būtinos energijos iš neišsenkančios Eucharistijos versmės? Į Mišias einame ne kažko duoti Dievui, bet iš Jo priimti tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Apie tai mums primena Bažnyčios malda, kurioje taip kreipiamasi į Dievą: „Nors mūsų garbinimo tu nesi reikalingas, tačiau maloningai mums leidi reikšti tau dėkingumą“ (Romos Mišiolas, IV bendroji dėkojimo giesmė).

Taigi kodėl turime eiti į Mišias sekmadienį? Nepakanka atsakyti, kad taip įsakyta Bažnyčios. Tai padeda išlaikyti Mišių vertę, tačiau vien tokio atsakymo nepakanka. Mes, krikščionys, turime dalyvauti sekmadienio Mišiose, nes tik Kristaus malonės, jo gyvo buvimo mumyse ir tarp mūsų dėka galime įgyvendinti jo įsakymą ir taip tapti jo patikimais liudytojais.