Šiandien norėčiau pereiti prie Eucharistijos šventimo eigos. Mišios susideda iš dviejų dalių, Žodžio liturgijos ir Eucharistijos liturgijos, kurios taip glaudžiai tarpusavyje susijusios, kad sudaro vieną kulto aktą (plg. Sacrosanctum Concilium, 56; Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, II sk., 8). Mišios pradedamos keletu parengiamųjų apeigų, o užbaigiamos kitomis apeigomis, tačiau jų šventimas sudaro bendrą visumą, ir jos nevalia skaidyti; kad geriau suprastume, pabandysiu paaiškinti įvairius jų momentus, galinčius paliesti ir įtraukti mūsų žmogiškosios būties aspektus. Reikia pažinti tuos šventuosius ženklus, norint visapusiškai išgyventi Mišias ir gėrėtis jų grožio visuma.

Žmonėms susirinkus šventimą pradeda įžanginės apeigos – celebrantų arba celebranto įžengimas, pasveikinimas „Viešpats su jumis“, „Ramybė jums“, gailesčio aktas „Prisipažįstu“, kuriuo prašome mūsų nuodėmių atleidimo; po to eina „Kyrie eleison“, himnas „Garbė Dievui aukštybėse“ ir Pradžios malda, kuri taip pat vadinama „Kolekta“; ta malda vadinama kolekta ne todėl, kad renkamos aukos, bet kad tai yra visų žmonių maldos intencijų sankaupa; tos žmonių intencijos kyla į dangų kaip malda. Šių įžanginių apeigų tikslas – „sujungti susirinkusius tikinčiuosius į bendriją ir parengti juos deramai klausytis Dievo žodžio bei celebruoti Eucharistiją“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, III sk., 24). Nėra geras paprotys dirsčioti į laikrodį ir sakyti: „Dar liko laiko, ateisiu po pamokslo ir įvykdysiu sekmadienio pareigą.“ Mišios prasideda kryžiaus ženklu, tomis įžangos apeigomis, nes tuomet pradedame šlovinti Dievą kaip bendruomenė. Todėl svarbu nevėluoti, ateiti anksčiau, kad parengtume širdis tai apeigai, bendruomeniniam šventimui.

Paprastai įžangoje giedama giesmė, ir kunigas su kitais patarnaujančiais asmenimis procesija įžengia į presbiteriją, kur prieš altorių nusilenkia ir pagarbos ženklan jį pabučiuoja, o jeigu yra parengtas smilkytuvas, pasmilko. Kodėl? Nes altorius, tai Kristus – jis simbolizuoja Kristų. Žiūrėdami į altorių, žvelgiame ten, kur yra Kristus. Altorius yra Kristus. Tie ženklai, jiems gresia pavojus likti nepastebėtiems, yra labai reikšmingi, nes nuo pat pradžių išreiškia tai, jog Mišios – meilės susitikimas su Kristumi, kuris „gyvybę dėl mūsų išganymo atiduodamas“ pats yra „ir kunigas, ir aukuras, ir aukos avinėlis“ (V Velykų dėkojimo giesmė). Altorius kaip Kristaus ženklas yra „centras tam dėkojimui, kuris tobulai atliekamas Eucharistija“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, V sk., 259). Visa bendruomenė susiburia apie altorių ne žiūrėti vieni kitiems į veidus, bet žvelgti į Kristų, nes Kristus yra bendruomenės centre, jis nėra nuo jos nutolęs.

Po to daromas kryžiaus ženklas. Vadovaujantis kunigas save paženklina kryžiaus ženklu, taip pat ir visi susirinkusieji, suvokdami, kad šis liturginis veiksmas yra daromas „vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Čia pereinu prie kito siauros apimties klausimo. Ar matėte, kaip vaikai žegnojasi? Jie nežino, ką daro – kartais nubrėžia ore kažką, kas nėra kryžiaus ženklas. Prašau jus, mamos ir tėčiai, seneliai, mokykite vaikus nuo pat pradžių, nuo mažumės tinkamai žegnotis. Paaiškinkite jiems, kad tai reiškia turėti Jėzaus kryžių kaip apsaugą. Mišios prasideda kryžiaus ženklu. Meldžiamasi, galėčiau pasakyti, Švenčiausiosios Trejybės erdvėje – „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ – o tai yra begalinės bendrystės erdvė; jos versmė ir tikslas yra Vieno ir Trivienio Dievo meilė, mums apreikšta ir dovanota Kristaus kryžiuje. Jo Velykų slėpinys yra Trejybės dovana, o Eucharistija visuomet kyla iš jo pervertos širdies. Todėl brėždami kryžiaus ženklą, ne tik prisimename savo Krikštą, bet ir skelbiame, kad liturginė malda yra susitikimas su Dievu Kristuje Jėzuje, kuris dėl mūsų įsikūnijo, mirė ant kryžiaus ir šlovingai prisikėlė.

Po to kunigas ištaria liturginį pasveikinimą žodžiais: „Viešpats su jumis“ arba kita panašia formule, viena iš daugelio, o susirinkimas atsako: „Ir su tavimi.“ Taip užmezgamas dialogas; tokia yra Mišių pradžia, ir turime susimąstyti apie visų tų gestų ir žodžių prasmę. Įžengiame į savotišką „simfoniją“, kurioje skamba įvairūs balsai ir tonai, taip pat yra tylos momentų, kad visi dalyviai sudarytų „akordą“, atpažintų, jog mus gaivina viena Dvasia ir turime tą patį tikslą. „Tas sveikinimas ir žmonių atsakymas išreiškia susirinkusios Bažnyčios slėpinį“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, II sk. , 28). Tuo būdu išreiškiamas bendras tikėjimas ir bendras troškimas gyventi su Viešpačiu ir vienybėje su visa bendruomene.

Taip kuriama maldos simfonija, kuri pradžioje turi labai jaudinantį momentą, nes šventimo vadovas visus pakviečia išpažinti savo nuodėmes. Visi esame nusidėjėliai. Nežinau, gal kas nors iš jūsų nesate nusidėjėlis... Jeigu kuris nors nesate nusidėjėlis, pakelkite ranką, kad mes visi pamatytume. Nėra pakeltų rankų, ir tai gerai. Jūsų tikėjimas deramas! Visi esame nusidėjėliai. Todėl Mišių pradžioje prašome atleidimo. Tai gailesčio aktas. Čia svarbu ne tik pamąstyti apie padarytas nuodėmes, maža to – tai raginimas išpažinti, kad esame nusidėjėliai, Dievo ir bendruomenės akivaizdoje, nuolankiai ir nuoširdžiai, kaip muitininkas šventykloje. Jei iš tikrųjų Eucharistija sudabartina Velykų slėpinį, arba Kristaus perėjimą iš mirties į gyvenimą, tai pirmutinis dalykas, kurį turime padaryti, – pripažinti mūsų mirties situacijas, kad su Juo galėtume prisikelti naujam gyvenimui. Tai leidžia mums suprasti, koks svarbus yra atgailos aktas. Todėl prie to grįšime artimiausioje katechezėje.

Žingsnis po žingsnio aiškiname Mišias. Primenu: išmokykite vaikus tinkamai žegnotis. Prašau jūsų!