Tęsdami katechezes apie Mišias ir aptardami įžangos apeigas šiandien apmąstysime gailesčio aktą. Jis padeda priimti blaivią nuostatą, kad pasirengtume vertai dalyvauti šventųjų slėpinių šventime: Dievo ir brolių akivaizdoje išpažinti nuodėmes, pripažinti, kad esame nusidėjėliai. Kunigo kvietimas skiriamas visai besimeldžiančiųjų bendruomenei, nes visi esame nusidėjėliai. Ką Viešpats dar gali dovanoti žmogui, kurio širdis jau pripildyta savęs paties ir savo sėkmės? Nieko, nes teisuolis, persisotinęs tariamu teisumu, neįstengia priimti atleidimo. Apmąstykime palyginimą apie fariziejų ir muitininką, kur tik pastarasis, muitininkas, grįžta namo nuteisintas, taigi gavęs atleidimą (plg. Lk 18, 9–14). Kas suvokia savo skurdą ir nuolankiai nuleidžia akis, pajunta gailestingą Dievo žvilgsnį. Iš patirties žinome, jog tik tas, kuris įstengia pripažinti savo kaltes ir prašyti atleidimo, randa supratimą ir patiria atleidimą iš kitų.

Tyloje klausydami sąžinės balso galime atpažinti, kad mūsų mintys yra toli nuo Dievo minčių, mūsų žodžiai ir veiksmai dažnai yra pasaulietiški, nukreipiami priešingų Evangelijai pasirinkimų. Todėl Mišių pradžioje bendruomeniškai atliekame gailesčio aktą, pirmuoju asmeniu ištardami bendrą nuodėmių išpažinimą. Kiekvienas išpažįsta Dievui ir broliams, kad labai nusidėjo „mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Taip, ir apsileidimais – praleidau progą daryti gera, ką galėjau padaryti. Dažnai jaučiamės esą geri žmonės, nes, kaip sakome, „niekam nepadariau nieko blogo“. Iš tikrųjų nepakanka nedaryti blogo artimui, reikia rinktis daryti gėrį, naudotis proga pateikti gerą liudijimą, kad esame Jėzaus mokiniai. Dera pabrėžti, išpažįstame tiek Dievui, tiek broliams, kad esame nusidėjėliai: tai mums padeda suvokti nuodėmės apimtį, – atskirdama nuo Dievo, ji atskiria mus ir nuo brolių, ir atvirkščiai. Nuodėmė sutrauko: ji sutrauko santykį su Dievu, santykius su broliais, santykius šeimoje, visuomenėje, bendruomenėje: nuodėmė visuomet sutrauko, ji atskiria, suskaldo.

Lūpomis tariamus žodžius palydi mušimosi į krūtinę gestas, kuris išreiškia pripažinimą, jog nusidėjau dėl savo, o ne dėl kitų kaltės. Dažnai atsitinka, kad dėl baimės ar gėdos kaltiname kitus, rodydami į juos pirštu. Prisipažinti savo kaltę kainuoja, tačiau nuoširdus jos pripažinimas mums išeina į gera. Išpažinti savo nuodėmes. Atsimenu vieno seno misionieriaus papasakotą anekdotą apie moterį, kuri atėjo išpažinties ir ėmė vardyti savo vyro klaidas; po to perėjo prie pasakojimo apie anytos klaidas, paskui prie kaimynų nuodėmių. Po kurio laiko nuodėmklausys pasakė: „Atsiprašau, ponia, ar jau baigėte? Puiku, jūs baigėte vardyti kitų nuodėmes. Dabar pradėkite sakyti savąsias.“ Reikia išpažinti savo nuodėmes!

Išpažinę nuodėmes prašome Švenčiausiąją Mergelę Mariją, angelus ir šventuosius melsti už mus Viešpatį. Čia taip pat labai vertingas šventųjų bendravimas arba jų „pavyzdys ir užtarimas“ (plg. Visų Šventųjų iškilmės dėkojimo giesmė), palaikantis mus kelyje į pilnutinę bendrystę su Dievu, kai bus galutinai sunaikinta nuodėmė.

Gailesčio aktą galime išreikšti ne tik formule „Prisipažįstu“ (Confiteor), bet ir kitomis formulėmis: „Viešpatie, esame tau nusidėję. Pasigailėk mūsų!“ (plg. Ps 123, 3; Jer 14, 20; Ps 85, 8). Ypač sekmadieniais gali būti pašventinamas vanduo ir juo pašlakstomi tikintieji, primenant visas nuodėmes nuplaunantį krikštą. Taip pat galime gailesčio akto metu giedoti Kyrie eleison; šiuo senoviniu graikišku kreipiniu pagarbiname Viešpatį –Kyrios – ir meldžiame jo gailestingumo (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 30).

Šventasis Raštas mums atskleidžia šviesius „atgailautojų“ pavyzdžius – jie susivokia padarę nuodėmę, turi drąsos nusiimti kaukes ir atverti širdį atnaujinančiai malonei. Pamąstykime apie karalių Dovydą ir jam priskiriamus psalmės žodžius: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus“ (Ps 51, 3). Pamąstykime apie sūnų palaidūną, grįžtantį pas tėvą, taip pat apie muitininko žodžius: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Pamąstykime taip pat apie Petrą, Zachiejų ir samarietę. Kai lyginame save su trapumu molio, iš kurio esame nulipdyti, ši patirtis mus sustiprina. Ji leidžia mums suvokti savo silpnumą, tuo pat metu atveria mūsų širdis, kad prašytume Dievo gailestingumo, kuris perkeičia ir atverčia. Būtent tai darome Mišių pradžioje per gailesčio aktą.