Katechezių cikle apie Mišias matėme, kad gailesčio aktas padeda mums išsivaduoti nuo išpuikimo ir stoti Dievo akivaizdon tokiems, kokie esame iš tikrųjų, suvokiant, jog esame nusidėjėliai, su viltimi gauti atleidimą.

Susitikus žmogiškajam vargingumui su Dievo gailestingumu gimsta dėkingumas, išreiškiamas himne Gloria: tai „labai senas ir garbingas himnas, kuriuo Bažnyčia, Šventosios Dvasios suburta, šlovina ir maldauja Dievą Tėvą ir Avinėlį“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 31).

Šio himno pradžioje – „Garbė Dievui aukštybėse“ – kartojama angelų giesmė Jėzui gimus Betliejuje, kai džiaugsmingai skelbiamas dangaus ir žemės susitikimas. Ta giesmė apima taip pat mus, susibūrusius maldoje: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms.“

Po himno „Garbė Dievui aukštybėse“ arba, jeigu to himno nebūna, tuojau po gailesčio akto malda įgyja ypatingą formą: ji vadinama pradžios malda, arba „kolekta“, kuria išreiškiamas to šventimo ypatingumas pagal liturginius laikotarpius ar dienas (plg. ten pat, 32). Kvietimu „Melskimės“, kunigas paragina žmones drauge su juo susitelkti tylos momentui, kad įsisąmonintume, jog esame Dievo akivaizdoje ir kiekvienas savo širdyje išsakytume asmenines intencijas dalyvaudami Mišiose. Kunigas sako: „Melskimės“, po to eina tylos momentas, ir kiekvienas mąsto apie tai, ko jam reikia ir ko nori prašyti maldoje.

Tyla kyla ne dėl žodžių trūkumo, bet yra pasirengimas klausyti kitų balsų: mūsų širdies balso, o pirmiausia Šventosios Dvasios balso. Liturgijoje šventosios tylos pobūdis priklauso nuo momento, kada tylima: „per gailesčio aktą ir po kvietimo melstis – kiekvienas susitelkia savyje; po skaitymo ar homilijos – trumpai apmąsto girdėtus dalykus; po Komunijos – savo širdyje garbina ir meldžia Dievą“. Prieš pradžios maldą tyla padeda mums susikaupti ir pamąstyti, kokiu tikslu čia esame. Todėl svarbu klausytis savo sielos, idant po to atvertume ją Viešpačiui. Galbūt mums teko išgyventi vargo, džiaugsmo ar skausmo dienas ir norime apie tai pasakyti Viešpačiui, prašyti jo pagalbos, kad būtų su mumis; gal šeimoje ar tarp bičiulių turime ligonių ar patiriančių sunkius išbandymus; gal norime patikėti Dievui Bažnyčios ir pasaulio likimą. Tam praverčia trumpa tyla, po to kunigas, apimdamas kiekvieno intencijas, garsiai kreipiasi į Dievą, visų vardu kalbėdamas bendrą maldą, kuria baigiamos įžangos apeigos, – taip atskiros intencijos surenkamos į „kolektą“. Primygtinai rekomenduoju kunigams išlaikyti tą tylą ir neskubėti: po „Melskimės“ tebūna tylos momentas. Raginu kunigus tai daryti. Nesilaikant tylos kyla grėsmė, kad apleisime sielos susikaupimą.

Kunigas išsako žodžius, tą pradžios maldą, iškeltomis rankomis, ta maldos povyza, kuria jau pirmaisiais amžiais melsdavosi krikščionys – tai liudija freskos Romos katakombose – pagal Kristaus, išskėtusio rankas ant kryžiaus, pavyzdį. Būtent ten Kristus yra Besimeldžiantysis ir drauge pati malda! Nukryžiuotajame matome Kunigą, aukojantį Dievui jam malonią auką, sūnišką klusnumą.

Romos apeigose maldos yra glaustos, tačiau labai reikšmingos: tomis maldomis galime remtis daugelyje gražių meditacijų! Tai labai gražu! Pakartotinai apmąstomi tekstai, taip pat ne Mišių metu, gali padėti ir mus išmokyti, kaip kreiptis į Dievą, ko prašyti ir kokiais žodžiais. Tegul liturgija mums visiems tampa tikra maldos mokykla.