Tęsiame katechezes apie Mišias. Aptarę įžangos apeigas, šiandien apmąstysime Žodžio liturgiją, kuri yra svarbi dalis, nes susirenkame būtent klausyti apie tai, ką Dievas nuveikė ir ką dar planuoja nuveikti dėl mūsų. Tai yra patirtis, kurią išgyvename „tiesiogiai“, ne iš nuogirdų, nes „Kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas, pats Dievas kalba savo tautai, pats Kristus, esantis savo žodyje, skelbia Evangeliją“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 9; plg. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 7; 33). Tačiau kaip dažnai, kai skaitomas Dievo žodis, pradedame reikšti savo nuomonę: „Pažiūrėk į jį... pažiūrėk į ją... pažiūrėk, kokia juokinga jos skrybėlė...“ Ir prasideda komentarai. Ar tai ne tiesa? Ar dera tokios pastabos, kai skaitomas Dievo žodis? [žmonės atsako: „Ne!“] Ne, nes jeigu kalbiesi su žmonėmis, nesiklausai Dievo žodžio. Kai iš Biblijos skaitomas Dievo žodis – pirmasis skaitinys, antrasis skaitinys, atliepiamoji psalmė ir Evangelija – privalome klausytis, atverti širdį, nes pats Dievas mums kalba, o ne galvoti apie kažką kita ar kalbėtis apie kitus dalykus. Supratote? Paaiškinsiu jums, kas vyksta toje Žodžio liturgijoje.

Biblijos puslapiai nelieka vien rašytiniu tekstu, bet tampa gyvu Dievo tariamu žodžiu. Dievas per skaitovą mums kalba ir kreipiasi į mus, jo klausančius su tikėjimu. Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“ (Tikėjimo išpažinimas) ir įkvėpusi šventuosius autorius, pasirūpina, kad „Dievo žodis skambėtų ne tik ausyse, bet taip pat veiktų širdyse“ (plg. Missale Romanum, Ordo Lectionum Missae: Editio typica altera, 1981: Praenotanda, 9). Siekiant klausytis Dievo žodžio reikia turėti atvirą širdį ir priimti jo žodį širdimi. Dievas kalba, o mes jo klausomės, kad po to praktiškai pritaikytume tai, ką išgirdome. Klausytis yra labai svarbu. Gal kartais gerai nesuprantame, nes kai kurie skaitiniai yra gana sudėtingi. Vis dėlto Dievas mums kalba kitu būdu. Reikia tylėti ir klausytis Dievo žodžio. Nepamirškite to. Per Mišias, kai skaitomi skaitiniai, klausomės Dievo žodžio.

Mums reikia klausytis žodžio! Tai yra gyvybės klausimas, kaip primena taiklus pasakymas: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Dievo žodis mums duoda gyvybę. Šia prasme kalbame apie Žodžio liturgiją kaip apie „stalą“, kurį Viešpats padengia, kad maitintų mūsų dvasinį gyvenimą. Padengiamas liturgijos stalas, kuriame gausiai semiamasi iš Biblijos lobyno (plg. SC, 51), tiek iš Senojo, tiek iš Naujojo Testamento, nes juose Bažnyčia skelbia vieną ir tą patį Kristaus slėpinį (plg. Missale Romanum, Ordo Lectionum Missae: Praenotanda, 5). Pamąstykime apie sekmadienio Biblijos skaitinių ciklų turtingumą, – pagal sinoptines Evangelijas jie lydi mus visus liturginius metus. Tai didžiulis lobynas. Čia noriu priminti atliepiamosios psalmės reikšmę, ji turi padėti medituoti prieš tai išklausytą skaitinį. Gera, kad psalmė būtų giedama, bent atliepas (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 36; Missale Romanum, Ordo Lectionum Missae: Praenotanda, 19–22).

Tų pačių skaitinių liturginis skelbimas drauge su giesmėmis iš Šventojo Rašto išreiškia bažnytinę bendrystę ir ją puoselėja, lydi kiekvieną ir visus. Todėl suprantama, kad kai kurie subjektyvūs pasirinkimai, pavyzdžiui, skaitinių praleidimas arba jų pakeitimas nebibliniais tekstais yra draudžiamas. Girdėjau, kad pasirodžius kokiai nors naujienai kai kurie ima skaityti laikraštį, nes tai yra dienos naujiena. Ne! Dievo žodis yra Dievo žodis. Laikraštį galėsime paskaityti vėliau. O čia skaitome Dievo žodį. Tai Viešpats mums kalba. Kai tas žodis pakeičiamas kuo nors kitu, nuskurdinamas ir kompromituojamas maldos dialogas tarp Dievo ir jo tautos. Priešingai, reikia oraus skaitinių pulto ir mokėjimo naudotis lekcionaru, gerų skaitovų ir giesmių kantorių. Būtina ieškoti gerų skaitovų! Gebančių skaityti, o ne tokių, kurie skaito iškraipydami žodžius, ir tada neįmanoma suprasti. Taip yra. Reikia gerų skaitovų. Jie turi pasirengti ir pasipraktikuoti prieš Mišias, kad galėtų raiškiai perskaityti. Tai sukuria imlios tylos atmosferą (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 23).

Žinome, kad Viešpaties žodis yra nepamainoma pagalba, jog nenuklystume, kaip pripažįsta besikreipiantis į Viešpatį psalmininkas: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Kaip galėtume atlikti savo žemiškąją piligrimystę su jos vargais ir išbandymais, jeigu nebūtume nuolat stiprinami ir nušviečiami liturgijoje skambančio Dievo žodžio?

Žinoma, nepakanka klausytis vien ausimis, širdimi nepriimant Dievo žodžio ir neleidžiant jam nešti vaisių. Atsiminkime pasakojimą apie sėjėją ir skirtingus jo darbo rezultatus, priklausomai nuo dirvos rūšies (plg. Mk 4, 14–20). Veiksmingą atsaką nulemiantis Šventosios Dvasios veikimas reikalauja širdžių, kurios leidžiasi formuojamos ir puoselėjamos, kad tai, ko klausomasi per Mišias, reikštųsi kasdieniame gyvenime pagal apaštalo Jokūbo patarimą: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22). Dievo žodis mumyse nueina kelią. Jo klausomės ausimis ir jis pereina į širdį; jis nelieka ausyse, bet turi pasiekti širdį; o iš širdies pereina į rankas, į gerus darbus. Tai yra Dievo žodžio nueinamas kelias: per ausis į širdį ir į rankas. Mokykimės tų dalykų. Ačiū!