Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias. Pasiekėme skaitinių temą.

Mišiose Žodžio liturgijoje vykstantis dialogas tarp Dievo ir jo tautos įgyja kulminaciją per Evangelijos skelbimą. Prieš tai giedama „Aleliuja“ – arba gavėnios metu kitas priegiesmis, – kuriuo susibūrę tikintieji pasveikina Viešpatį, besirengiantį jiems prabilti Evangelijoje (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 37). Panašiai kaip Kristaus slėpiniai nušviečia visą biblinį Apreiškimą, taip ir Žodžio liturgijoje Evangelija teikia šviesos suprasti prieš tai skaitytus biblinius tekstus, tiek iš Senojo, tiek iš Naujojo Testamento. Iš tikrųjų pats Kristus yra viso Šventojo Rašto centras ir pilnatvė (plg. Missale Romanum, Ordo Lectionum Missae: Praenotanda, 5). Jėzus Kristus visuomet yra centras, visuomet.

Todėl pati liturgija išskiria Evangeliją iš kitų skaitinių ir apgaubia ją ypatinga pagarba (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 35; 95). Jos skaitymas rezervuojamas įšventintam tarnautojui, kuris baigia skaitinį pabučiuodamas knygą; liturgija kviečia mus klausytis atsistojus ir padaryti kryžiaus ženklą ant kaktos, lūpų ir krūtinės; žvakės ir smilkalai pagerbia Kristų, kurio veiksmingas žodis nuskamba per Evangelijos skaitinį. Iš šių ženklų susibūrę tikintieji atpažįsta Kristaus buvimą, atnešantį jiems „Gerąją Naujieną“, nulemiančią jų atsivertimą ir perkeitimą. Įvyksta tiesioginis pokalbis, ir tai pažymima atliepais, kuriais mes atsiliepiame į skelbimą: „Garbė tau, Viešpatie“ ir „Šlovė tau, Kristau“. Atsistojame klausytis Evangelijos: mums kalba Kristus. Štai kodėl esame dėmesingi: vyksta tiesioginis pokalbis. Tai Viešpats mums kalba.

Taigi Mišiose Evangeliją skaitome ne todėl, kad sužinotume, kaip kas vyko; Evangelijos klausomės siekdami įsisąmoninti tai, ką Jėzus anuomet padarė ir pasakė; šis žodis yra gyvas, Evangelijoje esantis Jėzaus žodis yra gyvas ir paliečia mano širdį. Todėl klausytis Evangelijos yra labai svarbu atvira širdimi, nes tai gyvas žodis. Šventasis Augustinas rašo: „Evangelija yra Kristaus burna. Jis sėdi danguje, bet nepaliauja kalbėjęs žemėje“ (Sermo 85, 1: PL 38, 520; plg. taip pat Tractatus in Johannis Evangelium, 30, 1: PL 35, 1632; CCL 36, 289). Jei tiesa, kad liturgijoje „Kristus tebeskelbia Evangeliją“ (Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 33), tai dalyvaudami Mišiose turime jam atsiliepti. Mes klausomės Evangelijos ir savo gyvenimu turime duoti atsaką.

Kristus, perduodamas šią žinią, naudojasi kunigo, kuris po Evangelijos pasako homiliją, žodžiais (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 41–42). Vatikano II Susirinkimo labai rekomenduojama homilija kaip liturgijos dalis (Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 52), ji nėra nei proginis pakalbėjimas, – nei katechezė, tokia, kaip šiandien pateikiama, – nei konferencija, nei pamoka, bet kitas dalykas. Kas yra homilija? „Homilija tęsiamas tarp Viešpaties ir jo tautos jau pradėtas dialogas“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 137), kad tai būtų įgyvendinta. Autentiška Evangelijos egzegezė yra mūsų šventas gyvenimas! Viešpaties žodis užbaigia savo kelionę mumyse tapdamas kūnu, paverstas darbais, kaip įvyko Marijoje ir šventuosiuose. Atsiminkite, ką jums sakiau praėjusį kartą: Viešpaties žodis įeina pro ausis, eina į širdį ir pereina į rankas, į gerus darbus. Homilija taip pat seka Viešpaties žodžiu ir eina šiuo keliu, kad padėtų mums, kad Viešpaties žodis galėtų pasiekti rankas pereidamas pro širdį.

Jau nagrinėjau homilijos temą paraginime Evangelii gaudium, kur priminiau, jog liturginė aplinka „reikalauja, kad skelbimas susirinkimą ir patį pamokslininką kreiptų į gyvenimą keičiantį susivienijimą su Kristumi Eucharistijoje“ (EG, 138).

Pamokslininkas – skelbiantysis kunigas, diakonas ar vyskupas – turi gerai atlikti savo tarnystę, iš tikrųjų patarnaudamas Mišių dalyviams, tačiau ir pastarieji privalo atlikti savo dalį. Pirmiausia sutelkdami tinkamą dėmesį, laikydamiesi teisingos vidinės nuostatos, be išankstinių subjektyvių pretenzijų, suvokdami, kad kiekvienas pamokslininkas turi privalumų ir ribotumų. Kartais pasitaiko pagrįstai nuobodžiauti dėl pernelyg ilgos, pakrikos ar nesuprantamos homilijos, tačiau kitais atvejais kliūtį sudaro išankstinis nusistatymas. Homiliją sakančiam pamokslininkui privalu suvokti, kad jis daro tai ne iš savęs, bet suteikia balsą Jėzui; jis skelbia Jėzaus žodį. Homiliją būtina gerai parengti. Ji turi būti trumpa, glausta! Vienas kunigas man pasakojo, jog sykį nuvažiavo į kitą miestą, kur gyveno jo tėvai, o tėvas jam pasakė: „Esu patenkintas, nes su draugais radome bažnyčią, kur Mišios būna be homilijos!“ Kaip dažnai matome, kad per homiliją kai kurie užmiega, kiti plepa ar išeina laukan parūkyti... Todėl, prašau, tebūnie homilija trumpa, bet gerai parengta. O kaip mes ruošiamės homilijai, brangūs kunigai, diakonai, vyskupai? Kaip ji turėtų būti parengta? Su malda, studijuojant Dievo žodį, aiškiai ir glaustai apibendrinant; prašau, kad ji nesitęstų ilgiau negu 10 minučių. Pabaigoje galėtume pasakyti: Žodžio liturgijoje per Evangeliją ir homiliją Dievas kalbasi su savo tauta, kuri klauso jo dėmesingai bei pagarbiai ir tuo pat metu atpažįsta jį esant ir veikiant. Taigi, jei klausomės „Gerosios Naujienos“, būsime jos atversti ir perkeisti, todėl įgalinti keisti save ir pasaulį. Kodėl? Nes Geroji Naujiena, Dievo žodis įeina pro ausis, eina į širdį ir pereina į rankas daryti gerų darbų.