Laba diena, nors šiandien oras nelabai malonus. Tačiau jei sieloje džiaugsmas, diena visada būna gera. Taigi laba diena! Šiandien audiencija vyksta dviejose vietose: dėl oro sąlygų audiencijų salėje yra nedidelė ligonių grupė, o mes esame čia. Tačiau mes matome juos ir jie mato mus vaizdo ekrane. Pasveikinkime juos aplodismentais.

Tęsiame katechezę apie Mišias. Biblijos skaitinių klausymasis, po to einanti homilija – su kuo tai susiję? Tai susiję su teise: Dievo tautos dvasine teise gausiai priimti iš Dievo žodžio lobyno (plg. Ordo Lectionum Missae: Praenotanda, 45). Eidami į Mišias kiekvienas iš mūsų turime teisę visapusiškai priimti Dievo žodį: aiškiai perskaitytą, tinkamai pasakytą, vėliau gerai išaiškintą homilijoje. Tai yra teisė! O jei Dievo žodis gerai neperskaitomas, jei diakonas, kunigas ar vyskupas nepamokslauja su užsidegimu, tuomet tikintiesiems atimama ši teisė. Turime teisę išgirsti Dievo žodį. Viešpats kalba visiems, ganytojams ir tikintiesiems. Jis beldžiasi į Mišių dalyvių širdis, pagal kiekvieno gyvenimo sąlygas, amžių, situacijas. Viešpats paguodžia, pašaukia, daigina naujo ir sutaikinto gyvenimo daigus. Tai vyksta per Jo žodį. Jo žodis beldžiasi į širdį ir ją perkeičia!

Todėl tylos momentas po homilijos leidžia priimtam grūdui įsitvirtinti širdyje, kad rastųsi intencija ištikimai laikytis to, ką Dvasia įkvepia kiekvienam žmogui. Po homilijos būna tyla. Čia reikia išlaikyti deramą tylą, o kiekvienas turi apsvarstyti, ką išgirdo.

Kaip Mišios tęsiamos po šios tylos? Asmeninis tikėjimo atsakas įtraukiamas į Bažnyčios Tikėjimo išpažinimą, kuris išreiškiamas Tikėjimo simboliu. Mišiose visi išpažįstame tikėjimą. Visos tikinčiųjų bendruomenės kalbamas Tikėjimo simbolis išreiškia bendrą atsaką į tai, ką drauge girdėjome per Dievo žodį (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 185–197). Yra esminė sąsaja tarp klausymosi ir tikėjimo. Tarp jų yra vienybė. Iš tikrųjų tikėjimas kyla ne iš žmogaus įsivaizdavimo, bet, kaip šv. Paulius primena, „iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Tikėjimas maitinamas klausymu ir veda į sakramentą. Tikėjimo išpažinimas liturginiame susirinkime yra tam, kad žmonės „prisimintų tikėjimo tiesas prieš pradėdami aukos liturgiją“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 43).

Tikėjimo simbolis susieja Eucharistiją su Krikštu, priimamą „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, ir primena, kad sakramentus reikia suprasti Bažnyčios tikėjimo šviesoje.

Atsakas į Dievo žodį, priimtą su tikėjimu, išreiškiamas bendra malda, vadinama Visuotine malda, nes ji apima Bažnyčios ir pasaulio reikalus (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 69–71; plg. Ordo Lectionum Missae: Praenotanda, 30–31). Ji taip pat vadinama „tikinčiųjų malda“.

Vatikano II Susirinkimo tėvai norėjo grąžinti šią maldą po Evangelijos ir homilijos, ypač sekmadieniais ir švenčių dienomis, kad dalyvaujant Dievo tautai būtų „maldaujama už šventąją Bažnyčią, už mūsų valdžią ir įvairių reikalų slegiamus asmenis, už visus žmones bei už viso pasaulio išganymą“ (Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 53; plg. 1 Tim 2, 1–2). Todėl, vadovaumi kunigo, kuris padaro įžangą ir pabaigia, „visi susirinkusieji, vykdydami savosios kunigystės pareigas, meldžiasi už visus žmones“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 45). Po diakono ar skaitovo skelbiamų atskirų intencijų tikinčiųjų susirinkimas vieningu balsu prašo: „Išklausyk mus, Viešpatie.“

Prisiminkime, ką Viešpats Jėzus mums pasakė: „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“ (Jn 15, 7). Bet mes tuo netikime, nes mūsų tikėjimas menkas. Tačiau Jėzus sako, kad jei turėtume tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, viską gautume. „Prašykite, ko norite, ir visa jums bus duota.“ Šiuo momentu per visuotinę maldą po Tikėjimo išpažinimo yra laikas prašyti Viešpaties svarbiausių dalykų, to, ko mums reikia, ko norime. „Jums bus duota“; vienu ar kitu būdu, bet „bus duota“. Viešpats pasakė: „Tikinčiam viskas galima.“ Ką atsakė tas vyras, kuriam Viešpats skyrė šiuos žodžius? Jis atsakė: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui.“ Mes taip pat galime pasakyti: „Viešpatie, aš tikiu. Bet padėk mano menkam tikėjimui.“ Turime melstis tikėjimo dvasia: „Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui.“ Tačiau pasaulietiška logika grįsti poreikiai nekyla į dangų, sutelkti į save patį prašymai lieka neišklausyti (plg. Jok 4, 2–3). Tos intencijos, kuriomis tikintieji kviečiami melstis, turi įvardyti konkrečius bažnytinės bendruomenės ir pasaulio poreikius, vengiant sąlyginių ir trumparegiškų formuluočių. Visuotinė malda, kuria baigiama Žodžio liturgija, ragina mus žvelgti Dievui, besirūpinančiam visais savo vaikais, būdingu žvilgsniu.