Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias. Pastaruoju metu katechezėse kalbėjome apie Žodžio liturgiją – po jos eina pamatinė Mišių dalis, Eucharistijos liturgija. Joje per šventuosius ženklus Bažnyčia sudabartina Naujosios Sandoros auką, kurią Jėzus užantspaudavo ant Kryžiaus altoriaus (plg. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 47). Kryžius buvo pirmasis krikščionių altorius, ir kai artinamės prie altoriaus švęsti Mišių, mūsų atmintis krypsta į Kryžiaus altorių, kur buvo paaukota pirmoji auka. Kunigas, Mišiose atstovaujantis Kristui, daro tai, ką pats Kristus darė ir patikėjo mokiniams per Paskutinę vakarienę: jis ėmė duoną ir taurę, dėkojo, davė mokiniams tardamas: „Imkite, valgykite, gerkite; tai yra mano Kūnas; tai yra taurė mano Kraujo; tai darykite mano atminimui.“

Bažnyčia, būdama klusni Jėzaus paliepimams, sutvarkė Eucharistijos liturgiją pagal momentus, atitinkančius Kančios išvakarėse Jėzaus ištartus žodžius ir įvykdytus veiksmus. Per atnašų paruošimą prie altoriaus atnešama duona ir vynas, tai yra tie elementai, kuriuos Kristus paėmė į savo rankas. Per Eucharistijos maldą dėkojame Dievui už visą atpirkimo darbą, o atnašos tampa Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju. Po to eina Duonos laužymas ir Komunija, per kurią išgyvename apaštalų, priėmusių eucharistines dovanas iš paties Jėzaus rankų, patirtį (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 48).

Pirmasis Jėzaus gestas „jis paėmė duonos ir taurę vyno“ atitinka atnašų paruošimą. Tai pirmoji Eucharistijos liturgijos dalis. Pagirtina tai, kad tikintieji atneša duoną ir vyną kunigui, nes jie simbolizuoja Eucharistijai susibūrusios Bažnyčios dvasinę auką. Gera, kad tikintieji patys atneša duoną ir vyną prie altoriaus. „Nors tikintieji duoną ir vyną liturgijai dabar neša jau ne savo gamintą, kaip senovėje, tačiau pats atnešimas dvasiniu atžvilgiu yra labai prasmingas ir vertingas“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 49). Šiuo požiūriu reikšminga tai, kad šventindamas kunigą vyskupas duoda jam duoną ir vyną sakydamas: „Priimk iš šventosios tautos atnašas Eucharistijos aukai“ (Romos pontifikalas – vyskupų, kunigų ir diakonų šventimai). Dievo tauta, atnešanti atnašas, duoną ir vyną, didžiąją atnašą Mišioms! Todėl per duonos ir vyno ženklus tikinčioji liaudis sudeda tinkamą atnašą į kunigo rankas, kuris padeda jas ant altoriaus, arba Viešpaties stalo, „prie kurio atliekama visa aukos liturgija“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 49). Taigi Mišių centras yra altorius, o altorius yra Kristus; reikia visuomet žvelgti į altorių, kuris yra Mišių centre. Per „žemės ir žmogaus darbo vaisių“ išreiškiamas tikinčiųjų įsipareigojimas paklusti dieviškajam Žodžiui ir save paaukoti kaip „visagaliam Tėvui priimtiną auką“ jo „šventosios Bažnyčios labui“. „Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1368).

Žinoma, mūsų atnaša yra maža, tačiau Kristui reikia šio mažo dalyko. Viešpats iš mūsų prašo mažo, o duoda mums tai daug. Jis prašo mažai. Jis prašo mūsų geros valios kasdienos gyvenime; prašo atviros širdies; prašo, kad siektume būti geresni ir priimtume Jį, besiaukojantį mums Eucharistijoje; Jis prašo mūsų tų simbolinių atnašų, kurios taps Jo Kūnu ir Krauju. Šis maldos atnašos judesys vaizduojamas smilkalais, kurie apimti liepsnos skleidžia kylančius aukštyn kvapnius dūmus. Atnašų pasmilkymas iškilmių dienomis, kryžiaus ir altoriaus, kunigo ir kunigiškos tautos pasmilkymas regimai išreiškia atnašavimo ryšį, per kurį šios tikrovės suvienijamos su Kristaus auka (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 51). Nepamirškite, altorius yra Kristus, tačiau jis visuomet nurodo tą pirminį altorių, Kryžių; ant altoriaus, kuris yra Kristus, atnešame savo menkas dovanas, duoną ir vyną, kurios taps didingos: taps pačiu Jėzumi, atsiduodančiu dėl mūsų.

Visa tai taip pat išreiškiama atnašų malda. Joje kunigas prašo Dievo priimti Bažnyčios aukojamas atnašas, maldoje kviesdamas, kad įvyktų tas ypatingas apsikeitimas tarp mūsų vargingumo ir jo turtingumo. Duonoje ir vyne aukojame jam mūsų gyvenimo atnašą, kad ji galėtų būti Šventosios Dvasios perkeista į Kristaus auką ir su Juo taptų vienintele Tėvui patinkančia dvasine auka. Atnašų malda užbaigia jų paruošimą ir parengia mus Eucharistijos maldai (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 53). Tegu savęs dovanojimo dvasingumas, kurio mus moko šis Mišių momentas, nušvies mūsų dienas, mūsų santykius su kitais, mūsų daromus dalykus, patiriamus kentėjimus ir padės mums kurti žemišką miestą Evangelijos šviesoje.