Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias, o šioje katechezėje sutelksime dėmesį į Eucharistijos maldą. Pasibaigus duonos ir vyno atnašavimo apeigoms, prasideda Eucharistijos malda, kuri yra centrinis Mišių šventimo momentas, vedantis į šventąją Komuniją. Ji atitinka tai, ką pats Jėzus darė būdamas su apaštalais prie stalo per Paskutinę vakarienę, kai jis „sukalbėjo padėkos maldą“ už duoną, po to už vyno taurę (plg. Mt 26, 27; Mk 14, 23; Lk 22, 17. 19; 1 Kor 11, 24); jo dėkojimas atgyja kiekvieną kartą, kai švenčiame Eucharistiją, ir sujungia mus su jo išganymo auka.

Šioje iškilmingoje maldoje – o Eucharistijos malda yra iškilminga – Bažnyčia išreiškia tai, ką ji vykdo švęsdama Eucharistiją, parodo priežastį, dėl ko Eucharistija švenčiama; ji išreiškia bendrystę su Kristumi, tikrai esančiu konsekruotoje duonoje ir vyne. Pakvietęs žmones kelti širdis į Viešpatį ir jam dėkoti, kunigas garsiai sako maldą visų dalyvaujančiųjų vardu, kreipdamasis į Tėvą per Jėzų Šventojoje Dvasioje. „Šios maldos tikslas – kad visi čia susirinkę tikintieji jungtųsi su Kristumi, išpažindami Dievo didybę ir aukodami auką“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 54). Kad būtų galima jungtis, reikia suprasti. Todėl Bažnyčia norėjo švęsti Mišias žmonėms suprantama kalba, kad kiekvienas galėtų įsitraukti į šlovinimą ir į šią didžią maldą drauge su kunigu. Nes „Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1367).

Mišiole yra skirtingos Eucharistijos maldos formulės. Jas visas sudaro būdingi dėmenys, kuriuos dabar norėčiau priminti (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 55; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1352–1354).Visos maldų formulės yra labai gražios. Pirmiausia yra Dėkojimo giesmė, tai dėkojimas už Dievo dovanas, labiausiai už tai, jog atsiuntė savo Sūnų kaip Išganytoją. Dėkojimo giesmė baigiasi pritarimo giesme (aklamacija) „Šventas“, ji paprastai giedama. Gražu giedoti „Šventas“: „Šventas, šventas, šventas Viešpats.“ Gražu tai giedoti. Visas tikinčiųjų susirinkimas vieningu balsu gieda drauge su angelais ir šventaisiais šlovindamas ir garbindamas Dievą.

Po to šaukiamasi Dvasios, kad ji savo galia pašventintų duoną ir vyną. Mes kviečiame Dvasią, kad ji ateitų ir kad duonoje ir vyne būtų Jėzus. Šventosios Dvasios veikimas ir kunigo ištariamų Kristaus žodžių veiksmingumas iš tikrųjų sudabartina duonos ir vyno pavidalais Jo Kūną ir Kraują, ant kryžiaus kartą visiems laikams paaukotą auką (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1375). Jėzus labai aiškiai tai pasakė. Pradžioje girdėjome, kaip šventasis Paulius perduoda Jėzaus žodžius: „Tai mano Kūnas, tai mano Kraujas.“ „Tai mano Kraujas, tai mano Kūnas.“ Tai pasakė pats Jėzus. Mes neturėtume savotiškai mąstyti: „Bet kaip taip gali būti...“ Tai Jėzaus Kūnas. Tuo viskas pasakyta! Mums į pagalbą ateina tikėjimas; tikėjimo aktu tikime, kad tai yra Jėzaus Kūnas ir Kraujas. Tai yra „tikėjimo slėpinys“, kaip sakome po konsekracijos. Kunigas sako: „Tikėjimo slėpinys“, o mes atsiliepiame pritardami. Atmindama Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, laukdama jo šlovingo sugrįžimo, Bažnyčia aukoja Tėvui dangų ir žemę sutaikinančią auką. Ji aukoja velykinę Kristaus auką aukodamasi su juo pati ir prašydama Šventosios Dvasios galia tapti „Kristuje vienu kūnu ir viena siela“ (plg. III Eucharistijos malda; Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 48; Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 55). Bažnyčia nori būti suvienyta su Kristumi ir tapti vienu kūnu ir viena dvasia su Viešpačiu. Tai yra sakramentinės Komunijos malonė ir vaisius: maitinamės Kristaus Kūnu, kad jį valgydami taptume šiandien pasaulyje gyvenančiu jo Kūnu.

Tai yra bendrystės slėpinys: Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir jo užtarimu. „Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria“ (KBK, 1368). Bažnyčia yra besimeldžiančioji, ji meldžiasi. Gražu galvoti, kad Bažnyčia yra besimeldžianti, kad ji meldžiasi. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip Petrui būnant kalėjime krikščionių bendruomenė „karštai meldėsi už jį“. Tai besimeldžianti Bažnyčia, maldinga Bažnyčia. Dalyvaudami Mišiose mes būname besimeldžianti Bažnyčia.

Eucharistijos maldoje prašoma suburti visus Dievo vaikus tobula meile vienybėje su popiežiumi ir vyskupu, paminint jų vardus ir taip pažymint, kad švenčiame kartu su visuotine Bažnyčia ir daline Bažnyčia. Malda kaip auka atnašaujama Dievui už visus Bažnyčios narius, gyvus ir mirusius, laukiant palaimintosios vilties ir amžinojo dangaus paveldo drauge su Mergele Marija (KBK 1369–1371). Nė vienas ir niekas neužmirštamas Eucharistijos maldoje, viskas pavedama Dievui – tai primenama maldą užsklendžiančioje doksologijoje. Nė vienas nepamirštamas. Jei turiu giminių ar draugų, kurie vargsta arba yra iškeliavę iš šio pasaulio į kitą, galiu paminėti juos šiuo metu vidujai ir tyliai, taip pat galiu užrašyti tą vardą, kad jis būtų ištartas garsiai „Tėve, kiek turiu sumokėti, kad būtų paminėtas tas vardas?“ – „Nieko.“ Ar suprantama? Nieko! Už Mišias nemokama. Mišios yra Kristaus auka, kuri aukojama dovanai. Atpirkimas duodamas dovanai. Jei nori paaukoti, paaukok, bet tai ne užmokestis. Svarbu tai suprasti.

Ši nustatyta maldos formuluotė gali mums atrodyti kiek svetima, išties tai senovinė formulė, tačiau gerai suprasdami jos reikšmę tikrai tinkamiau galėsime joje dalyvauti. Ji iš tikrųjų išreiškia visa tai, ką vykdome švęsdami Eucharistiją. Negana to, ji mus moko trijų nuostatų, kurių mums, kaip Jėzaus mokiniams, neturi niekuomet pristigti. Trys nuostatos: pirma, išmokti visuomet ir visur dėkoti, ne tik tam tikromis progomis, kai gerai sekasi; antra, savo gyvenimą paversti laisvai dovanojama meilės dovana; trečia, kurti konkrečią bendrystę Bažnyčioje ir su kiekvienu žmogumi. Taigi kertinė Mišių malda mus moko po truputį visą savo gyvenimą paversti „eucharistija“, tai yra dėkojimu.