Šiandien pirmoji pavasario diena: linkiu jums gražaus pavasario! Kas vyksta pavasarį? Skleidžiasi augalai, žydi medžiai. Užduosiu jums keletą klausimų. Ar gali ligotas medis ar augalas gražiai žydėti? Ne! Ar gali medis ar augalas, nelaistomas lietaus ar dirbtiniu būdu, gražiai žydėti? Ne. Ar gali žydėti medis ar augalas, kurio šaknys nukirstos? Ne. Ar be šaknų jie gali žydėti? Ne! Ir štai žinia: krikščioniškasis gyvenimas turi būti toks, kad žydėtų meilės darbais, darant gera. Tačiau jei neturi šaknų, negalėsi žydėti. O kas yra šaknys? Jėzus! Jeigu nesi su Jėzumi suaugęs iš pašaknų, negalėsi žydėti. Jei nelaistysite savo gyvenimo malda ir sakramentais, ar galėsit žydėti krikščioniškais žiedais? Ne! Nes malda ir sakramentai palaisto šaknis, ir tuomet mūsų gyvenimas žydi. Linkiu, kad jūsų pavasaris pražystų žiedais, taip pat Velykos skleistųsi žiedais: žydėtų gerais darbais, dorybėmis ir geradarybėmis artimui. Atsiminkite labai gražų posakį iš mano tėvynės: „Medžio žiedai kyla iš to, kas po žeme.“ Niekuomet neatsiskirkime šaknimis nuo Jėzaus.

Dabar tęskime katechezes apie šventąsias Mišias. Mišių šventimas, kurį apžvelgėme atskirais etapais, yra nukreiptas į Komuniją, tai yra vienijimąsi su Jėzumi. Tai sakramentinė Komunija, ne dvasinė Komunija, kurią gali priimti ir savo namuose tardamas: „Jėzau, noriu priimti tave dvasiškai.“ Ne, tai sakramentinė Komunija su Kristaus Kūnu ir Krauju. Mes švenčiame Eucharistiją, maitindamiesi Kristumi, kuris dovanoja save tiek Žodyje, tiek Altoriaus sakramente, darydamas mus panašius į jį. Pats Jėzus sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Jėzaus gestas, kuriuo jis dovanoja savo Kūną ir Kraują mokiniams Paskutinės vakarienės metu, ir šiandien tęsiasi per kunigų ar diakonų tarnystę: jie yra gyvybės Duonos ir išganymo Taurės įprastiniai dalytojai broliams ir seserims.

Per Mišias po konsekruotos Duonos, Kristaus Kūno, laužymo kunigas parodo ją tikintiesiems, kviesdamas juos dalyvauti Eucharistijos pokylyje. Mums žinomi žodžiai, nuskambantys nuo šventojo altoriaus: „Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą.“ Jie įkvėpti Apreiškimo knygos žodžių: „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9): kalbama apie „jungtuves“, nes Jėzus yra Bažnyčios Sužadėtinis – šis kvietimas ragina mus patirti glaudžią vienybę su Kristumi, džiaugsmo ir šventumo versme. Tai kvietimas, kuris atneša džiaugsmą ir tuo pat metu ragina mus ištirti tikėjimo nušviestą sąžinę. Viena vertus, matome atstumą, skiriantį mus nuo Kristaus šventumo, kita vertus, tikime, kad jo Kraujas „išliejamas nuodėmėms atleisti“. Mums visiems buvo atleista per Krikštą, taip pat visiems atleidžiama ar bus atleista artinantis prie Sutaikinimo sakramento. Atminkite: Jėzus visuomet atleidžia. Jėzus niekuomet nepavargsta atleisti. Tai mes pavargstame prašyti atleidimo. Šv. Ambraziejus mąstydamas apie šio Kraujo išganomąją vertę sušuko: „Jei aš nuolat nusidedu, turiu visuomet turėti vaistų“ (De sacramentis, 4, 28: PL 16, 446A). Vadovaudamiesi šiuo tikėjimu kreipiame žvilgsnį į Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę, ir šaukiamės jo: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.“ Mes tai sakome per kiekvienas Mišias.

Kai einame procesija priimti Komunijos, kai artinamės prie altoriaus priimti Komunijos, iš tikrųjų pats Kristus ateina pas mus, kad padarytų mus panašius į save. Tai susitikimas su Jėzumi! Maitintis Eucharistija reiškia leisti būtų perkeistam į Tą, kurį priimame. Šv. Augustinas padeda mums tai suprasti pasakodamas apie šviesą, kurią išgyveno išgirdęs, kaip Kristus jam sako: „Aš esu stipriųjų maistas; auk ir maitinkis manimi; tu neperkeisi manęs kaip kito kūniško maisto, bet būsi perkeistas į mane“ (Confesssioni VII, 10, 16: PL 32, 742). Kiekvieną kartą priimdami Komuniją panašėjame į Jėzų, tampame vis labiau perkeičiami į Jėzų. Panašiai kaip duona ir vynas perkeičiami į Viešpaties Kūną ir Kraują, taip ir tie, kurie su tikėjimu jį priima, perkeičiami į gyvą Eucharistiją. Kunigui, dalijančiam Eucharistiją ir sakančiam: „Kristaus Kūnas“, atsakai „Amen“; tai reiškia, kad pripažįsti malonę ir įsipareigojimą, susijusį su tapimu Kristaus Kūnu. Nes priimdamas Eucharistiją, tampi Kristaus Kūnu. Tai gražu, tai labai gražu. Komunija vienija mus su Kristumi, atitraukia mus nuo savanaudiškumo; ji atveria mus ir vienija su visais tais, kurie yra viena Jame. Tai Komunijos stebuklas: tampame tuo, ką priimame!

Bažnyčia trokšta, kad tikintieji priimtų Viešpaties Kūną ostijomis, konsekruotomis tose pačiose Mišiose. Eucharistinio pokylio ženklas visapusiškiau išreiškiamas, kai šventoji Komunija priimama dviem pavidalais, nors pagal katalikų mokymą žinome, kad ir vienu pavidalu priimamas visas Kristus (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 56; 240–241). Pagal Bažnyčios praktiką, kaip jau sakėme, tikintieji paprastai artinasi prie Eucharistijos procesija, Komuniją priima maldingai stovėdami ar klūpodami, kaip nustatyta Vyskupų konferencijos, priimdami sakramentą į burną arba savo nuožiūra, jei tai leidžiama, į delną. Po Komunijos būna tyla, tyli malda padeda branginti širdyse tą dovaną, kurią ką tik priėmėme. Mums labai padeda, jei kiek praplečiame tą tylos momentą širdyje kalbėdami su Jėzumi; taip pat tinka giedoti psalmę ar šlovinimo giesmę, padedančią mums būti su Viešpačiu (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 56).

Eucharistijos liturgija baigiama malda po Komunijos. Šia malda kunigas visų vardu atsigręžia į Dievą dėkodamas už tai, jog leido dalyvauti jo pokylyje, ir prašydamas, kad priimta dovana perkeistų mūsų gyvenimą. Eucharistija daro mus stiprius, kad galėtume nešti vaisių gerais darbais gyvendami kaip krikščionys. Reikšminga šiandienos Komunijos malda, kuria prašome: „Šis dalyvavimas Eucharistijoje, Viešpatie, tebus mums dangiškas vaistas: tegul naikins mūsų ydas ir stiprins mus amžina globa“ (Romos mišiolas, V gavėnios savaitės trečiadienis). Artinkimės prie Eucharistijos – priimkime Jėzų, kuris perkeičia mus į save ir daro mus stipresnius. Viešpats yra toks geras ir toks didis!