Penkiasdešimt Velykų liturginio laikotarpio dienų yra labai tinkamas metas apmąstyti krikščioniškąjį gyvenimą, kuris savo prigimtimi kyla iš paties Kristaus. Esame krikščionys tokiu mastu, kokiu leidžiame Jėzui Kristui gyventi mumyse. Kaip kitaip galėtume iš naujo gaivinti šį suvokimą, jei ne nuo pradžių, nuo to sakramento, kuris mumyse įžiebė krikščioniškąjį gyvenimą? Tai yra Krikštas. Kristaus Pascha su nauju turiniu mus pasiekia per Krikštą, kad perkeistų pagal Jo atvaizdą: pakrikštytieji priklauso Jėzui Kristui, jis yra jų būties Viešpats. „Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1213). Tai pirmasis iš sakramentų, nes tai yra durys, leidžiančios Viešpačiui Kristui apsigyventi mumyse ir mums būti panardintiems jo slėpinyje.

Graikiškas žodis baptizein reiškia „panardinti“ (plg. KBK, 1214). Apiplovimas vandeniu įvairių tikėjimų bendra apeiga, išreiškianti perėjimą iš vieno būvio į kitą, tai nuskaistinimo ir naujos pradžios ženklas. Tačiau mes, krikščionys, turime įsiminti, kad kūnui pasinėrus vandenyje, siela panardinama Kristuje, kad būtų gautas nuodėmių atleidimas ir ji nušvistų dieviška šviesa (plg. Tertulijonas. De resurrectione carnis, VIII, 3: CCL 2, 931; PL 2, 806). Šventosios Dvasios galia krikštas mus panardina Viešpaties mirtyje ir prisikėlime, krikštykloje paskandinamas senasis žmogus, kuris valdomas nuo Dievo atskiriančios nuodėmės, ir pagimdomas naujas žmogus, atkurtas Jėzuje. Jame visi Adomo vaikai yra pašaukti į naują gyvenimą.

Taigi Krikštas yra atgimimas. Esu visiškai tikras, kad visi prisimename savo gimimo datą: tuo esu tikras. Tačiau kiek abejodamas klausiu savęs ir jūsų: ar kiekvienas iš jūsų prisimenate Krikšto datą? Kai kurie sako „taip“ – labai gerai. Tačiau tas „taip“ yra gana silpnas, nes daugelis iš jūsų turbūt neatsimenate tos datos. Jei švenčiame gimimo dieną, kodėl neturėtume švęsti – ar bent atsiminti – naujo atgimimo dienos? Užduosiu jums namų užduotį, kurią turėsite šiandien namie atlikti. Tie, kurie neatsimetate Krikšto datos, paklauskite savo mamos, tetų ir dėdžių, giminaičių: „Ar žinote mano Krikšto datą?“ Ir tuomet niekada jos nepamirškite. Ir dėkokite Viešpačiui už tą dieną, nes tai diena, kai į tave įžengė Jėzus, įžengė Šventoji Dvasia. Ar suprantate, koks yra jūsų namų darbas? Visi turėtume žinoti savo Krikšto datą. Tai kitas gimtadienis: atgimimo gimtadienis. Nepamirškite to.

Prisiminkime Prisikėlusiojo žodžius apaštalams. Tai konkreti užduotis: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Per Krikšto maudynę visi tikintieji Kristų panardinami į patį Trejybės gyvenimą.

Krikšto vanduo yra ne bet koks vanduo: mes meldžiame, kad į jį nužengtų Dvasia „Gaivintoja“ (Tikėjimo išpažinimas). Apmąstykime, ką Jėzus sakė Nikodemui, aiškindamas jam, kaip gimstama dieviškajam gyvenimui: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jn 3, 5–6). Taigi Krikštas taip pat vadinamas „atgimimu“. Mes tikime, kad Dievas išgelbėjo mus „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu <...> iš savo gailestingumo“ (Tit 3, 5).

Todėl Krikštas yra veiksmingas atgimimo ženklas, leidžiantis vaikščioti gyvenimo naujume. Šv. Paulius apie tai primena Romos krikščionims: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4).

Krikštas, panardindamas mus Kristuje, padaro mus jo Kūno, Bažnyčios, nariais ir leidžia dalyvauti jos misijoje pasaulyje (plg. KBK, 1213). Mes, pakrikštytieji, nesame izoliuoti. Esame Kristaus Kūno nariai. Iš krikštyklos kylantis gyvybingumas atskleidžiamas šiais Jėzaus žodžiais: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 5). Ta pati iš Šventosios Dvasios kylanti gyvybė teka iš Kristaus į krikštijamuosius ir suvienija juos viename Kūne (plg. 1 Kor 12, 13), pateptame šventuoju patepimu ir maitinamame prie Eucharistijos stalo.

Krikštas leidžia Kristui gyventi mumyse ir gyventi vienybėje su juo, kiekvienam pagal savo padėtį bendradarbiauti Bažnyčioje, siekiant perkeisti šį pasaulį. Krikšto maudynė priimama tik vieną kartą, ji nušviečia visą gyvenimą, veda mūsų žingsnius į dangiškąją Jeruzalę. Yra būklė prieš Krikštą ir po jo. Šis sakramentas suponuoja tikėjimo kelionę, kurią vadiname katechumenatu ir kuri yra akivaizdi, kai Krikšto prašo suaugęs žmogus. Tačiau nuo senovės krikštijami taip pat vaikai remiantis jų tėvų tikėjimu (plg. Kūdikių Krikšto apeigynas. Įvadas, 2). Norėčiau jums apie tai šį tą pasakyti. Kai kurie žmonės mano: kam krikštyti vaiką, kuris to nesupranta? Palaukime, kol jis užaugs, supras, tuomet pats paprašys Krikšto. Tai reiškia nepasitikėti Šventąja Dvasia, nes kai pakrikštijame vaiką, į tą vaiką įžengia Šventoji Dvasia ir jame Šventoji Dvasia nuo vaikystės puoselėja krikščioniškąsias vertybes, kurios po to ima skleistis. Kiekvienam žmogui, visiems vaikams reikia visada duoti šią galimybę turėti savyje Šventąją Dvasią, kuri vestų juos per gyvenimą. Nepamirškite krikštyti savo vaikų! Nė vienas nenusipelno Krikšto, kuris visuomet yra laisvai duodamas kaip dovana visiems, tiek suaugusiems, tiek vaikams. Ši dovana panašiai kaip gyvybės kupina sėkla šaknijasi ir duoda vaisių tikėjimu maitinamoje dirvoje. Kiekvienais metais per Velyknaktį atnaujiname Krikšto pažadus; jie turi būti kasdien atnaujinami, kad Krikštas mus „sukristintų“. Neturime bijoti šio žodžio: Krikštas „sukristina“. Kas priima Krikštą ir yra „sukristinamas“, tampa panašus į Kristų, perkeičiamas į Kristų, Krikštas padaro mus kitu Kristumi.