Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie Krikšto sakramentą. Tema „Krikštas – krikščioniškojo tikėjimo ženklas“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1076
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 18 aprile 2018 atechesi sul Battesimo. 2. Il segno della fede cristiana
DATA: 2018-04-18
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (457), 2018, p. 3–4.
SERIJA: Katechezės apie Krikštą
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (457), 2018, p. 3–4.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikštas. 2. Krikščioniškojo tikėjimo ženklas

2018 m. balandžio 18 d.

Šiuo Velykų laiku tęsiame katechezes apie Krikštą. Krikšto reikšmė aiškiai atskleidžiama jį švenčiant, todėl į tai sutelkiame dėmesį. Apmąstydami liturgijos veiksmus ir žodžius galime suprasti šio sakramento, kurį reikia nuolat iš naujo atrasti, malonę ir įpareigojimą. Mes primename jį apšlakstymu švęstu vandeniu sekmadienio Mišių pradžioje, taip pat per Krikšto pažadų atnaujinimą Velyknaktį. Iš Krikšto šventimo kyla dvasinė dinamika, kuri apima visą pakrikštytojo gyvenimą; tai pradžia proceso, leidžiančio gyventi vienybėje su Kristumi ir Bažnyčia. Grįžę prie krikščioniškojo gyvenimo versmės, galime geriau suvokti dovaną, gautą Krikšto dieną, ir atnaujinti įsipareigojimą, kad mūsų šiandienos būklė tai atitiktų. Atnaujinti mūsų įsipareigojimą, geriau suvokti Krikšto dovaną ir atsiminti mūsų Krikšto dieną. Praėjusį trečiadienį uždaviau namų darbą, prašydamas, kad kiekvienas atsimintų savo Krikšto dieną: kada buvau pakrikštytas. Žinau, kad kai kurie iš jūsų ją žinote, o kiti – ne. Tie, kas nežino, tepaklausia savo šeimos narių, savo Krikšto tėvų, Krikšto mamų. Tepaklausia: „Kada buvau pakrikštytas?“ Nes Krikštas yra atgimimas, tai tarsi antrasis gimtadienis. Ar suprantate? Atlikite šį namų darbą ir pasiteiraukite savo Krikšto datos.

Apeigos pradedamos pasitikimu, kai paklausiama kandidato vardo, nes vardas nurodo asmens tapatybę. Susipažindami tuoj pat pasakome savo vardą: „Mano vardas...“ ir taip išeiname iš anonimiškumo. Anonimas yra tas, kas neturi vardo. Kad išeitume iš anonimiškumo, tuoj pat pasakome savo vardą. Be vardo žmogus lieka nepažįstamas, be teisių ir be pareigų. Dievas kiekvieną iš mūsų šaukia vardu, mylėdamas kiekvieną individualiai mūsų istorijos konkretybėje. Krikštas įžiebia asmeninį pašaukimą gyventi krikščioniškai, kuris plėtosis per mūsų gyvenimą. Jis taip pat apima asmeninį atliepą, kuris nėra pasiskolinamas „kopijuojant ir įterpiant“. Krikščioniškasis gyvenimas yra nuaustas iš virtinės pašaukimų ir atliepų: einant metams Dievas ir toliau taria mūsų vardą, jis daugybe būdų leidžia nuskambėti šiam pašaukimui tapti panašiems į jo Sūnų Jėzų. Taigi vardas yra svarbus! Jis labai svarbus! Tėvai galvoja apie būsimą vaiko vardą dar prieš jam gimstant: tai sudaro vaiko laukimo dalį, varde jis turės savo pradinę tapatybę, ir tai taip pat galioja krikščioniškajam gyvenimui, siejančiam su Dievu.

Žinoma, tapti krikščioniu yra dovana, ateinanti iš aukštybių (plg. Jn 3, 3–8). Tikėjimo nenusipirksi, galima tik jo prašyti ir priimti jį kaip dovaną. „Viešpatie, suteik man tikėjimo dovaną“ – tai graži malda! „Kad turėčiau tikėjimą“ – taip pat puiki malda. Tai reiškia prašyti dovanos, kuri nenuperkama, bet jos prašoma. „Taigi Krikštas pirmiausia yra sakramentas to tikėjimo, kuriuo žmonės, Šventosios Dvasios apšviesti, atsiliepia į Kristaus Evangeliją“ (Kūdikių Krikšto apeigynas. Bendrasis įvadas, 3). Nuoširdų tikėjimą atsiliepiant į Evangeliją siekia kildinti ir žadinti katechumenų ugdymas ir tėvų parengimas, taip pat Dievo žodžio klausymasis Krikšto šventimo metu.

Suaugę katechumenai asmeniškai pareiškia, ką nori priimti kaip dovaną iš Bažnyčios, o vaikai – pristatomi savo tėvų ir Krikšto tėvų. Dialogas su jais leidžia jiems išreikšti valią, kad mažieji priimtų Krikštą, o Bažnyčiai pareikšti intenciją jį švęsti. Tai išreiškiama veiksmu: „Krikštytojas ir tėvai paženklina kūdikių kaktas kryžiumi“ (Kūdikių Krikšto apeigynas. Įvadas, 16). „Kryžiaus ženklas <...> paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę“(Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1235). Per apeigas kryžiaus ženklu peržegnojame vaikus. Tačiau norėčiau grįžti prie dalyko, apie kurį jau esu su jumis kalbėjęs. Ar jūsų vaikai moka tinkamai persižegnoti? Dažnai matydavau vaikų, kurie nemoka žegnotis. Jūs, tėvai ir mamos, seneliai ir močiutės, Krikšto tėvai ir Krikšto mamos, turite išmokyti juos tinkamai daryti kryžiaus ženklą, nes juo kartojama tai, kas buvo įvykdyta per Krikštą. Ar suprantate? Išmokykite vaikus tinkamai žegnotis. Jei jie to išmoks būdami vaikai, ir vėliau suaugę deramai tai darys.

Kryžius yra ženklas, parodantis, kas esame: mūsų žodžiai, mintys, žvilgsnis ir darbai yra paženklinti kryžiaus ženklu, tai yra paženklinti Jėzaus meile iki galo. Vaikų paženklinama kakta. Suaugę katechumenai taip pat paženklinami pagal jusles šiais žodžiais: „Priimki šį kryžiaus ženklą ant savo ausų, kad visuomet išgirstumei Viešpaties balsą“; „Priimki šį kryžiaus ženklą ant savo akių, kad galėtumei išvysti Dievo šlovę“; „Priimki šį kryžiaus ženklą ant savo lūpų, kad galėtumei atsiliepti į Dievo žodį“; „Priimki šį kryžiaus ženklą ant savo širdies, kad per tikėjimą joje apsigyventų Jėzus Kristus“; „Priimki šį kryžiaus ženklą ant savo pečių, kad Jėzaus Kristaus jungas tau būtų švelnus, o jo našta lengva“ (Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos, 56). Tampame krikščionimis tokiu mastu, kokiu mumyse įsispaudžia kryžius kaip „velykinė“ žymė (plg. Apr 14, 1; 22, 4), kuri net išorėje regimai parodo krikščioniškąją gyvenseną. Kai mes žegnojamės pabudę, prieš valgį, susidūrę su pavojumi, saugodamiesi nuo blogio, vakare prieš miegą, sakome sau ir kitiems, kam mes priklausome, su kuo norime būti. Štai kodėl taip svarbu išmokyti vaikus tinkamai žegnotis. Mes tai darome eidami į bažnyčią, tačiau galime taip pat tą praktikuoti namie, turėdami šiek tiek švęsto vandens tinkamame mažame inde – kai kurios šeimos taip daro. Kiekvieną kartą, kai įeiname ir išeiname, darydami kryžiaus ženklą šiuo vandeniu, mes prisimename, kad esame pakrikštyti. Nepamirškite, kartoju: išmokykite vaikus žegnotis.