Tęskime apmąstymus Krikšto tema, visada išlikdami Dievo žodžio šviesoje.

Evangelija apšviečia kandidatus ir kildina pritarimą tikėjimu: „Krikštas gi yra „tikėjimo sakramentas“ ypatingu būdu, nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1236). Tikėjimas yra atsidavimas Viešpačiui Jėzui, kuris atpažįstamas kaip „versmė vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (plg. Jn 4, 14), „pasaulio šviesa“ (Jn 9, 5), „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25) – taip mokoma katechumenų kelyje, kuriuo jie ir šiandien eina krikščioniškosios iniciacijos link. Katechumenai, klausydamiesi Jėzaus, ugdomi per jo mokymą ir darbus, iš naujo išgyvena samarietės, kuri trokšta gyvojo vandens, taip pat aklo gimusio vyro, kuris pamato šviesą, išeinančio iš kapo Lozoriaus patirtį. Evangelijoje glūdi galia perkeisti tuos, kurie su tikėjimu ją priima, išplėšti juos iš blogio jėgų valdymo, kad galėtų išmokti su džiaugsmu ir gyvenimo naujumu tarnauti Viešpačiui.

Prie krikštyklos niekas nesiartina vienas, bet yra lydimas visos Bažnyčios maldų, tai primenama Šventųjų litanijoje prieš egzorcizmo maldą ir patepimą katechumenų aliejumi. Šie gestai nuo senovės garantuoja besirengiantiems atgimti Dievo vaikais, kad Bažnyčios maldos padės jiems kovoje prieš blogį, lydės gerame kelyje, padės ištrūkti iš nuodėmės galios ir įžengti į dieviškosios malonės karalystę. Bažnyčios malda. Bažnyčia meldžiasi, ji meldžiasi už kiekvieną, už mus visus! Mes, Bažnyčia, meldžiamės už kitus. Gražu melstis už kitus. Dažnai neturime neatidėliotino reikalo ir nesimeldžiame. Būdami susivieniję su Bažnyčia mes privalome melstis už kitus: „Viešpatie, aš prašau už tuos, kurie stokoja, už tuos, kurie neturi tikėjimo...“. Nepamirškite: Bažnyčia meldžiasi nuolat. Tačiau privalome įsitraukti į šią maldą ir melstis už visą Dievo tautą, už visus, kuriems reikia maldos. Todėl suaugusių katechumenų kelias pažymimas pakartotinais kunigo išsakomais egzorcizmais (plg. KBK, 1237): maldomis, kuriomis šaukiamasi išlaisvinti iš nuodėmės ir visko, kas atskiria mus nuo Kristaus ir trukdo glaudžiai vienytis su juo. Krikštijant vaikus taip pat prašoma Dievo, kad išlaisvintų juos nuo gimtosios nuodėmės ir jie taptų Šventosios Dvasios buveinėmis (plg. Kūdikių Krikšto apeigynas, 49). Vaikai. Melstis už vaikus, melsti jiems dvasinės ir fizinės sveikatos. Tai reiškia apsaugoti vaikus malda. Kaip liudija Evangelijos, pats Jėzus kovojo ir išvarinėdavo demonus, parodydamas ateinančią Dievo Karalystę (plg. Mt 12, 28). Jo pergalė prieš blogio galybę išlaisvina erdvę Dievo viešpatavimui, atnešančiam džiaugsmą ir sutaikinančiam su gyvenimu.

Krikštas nėra magiška formulė, tai Šventosios Dvasios dovana, įgalinanti jį priimančius „nugalėti piktosios dvasios daromas kliūtis“, tikint, jog „Dievas atsiuntė į pasaulį savo Sūnų, kad sunaikintų mumyse piktosios dvasios galybę ir iš tamsybių išvaduotus žmones nuvestų į nuostabiąją šviesos karalystę“ (plg. Kūdikių Krikšto apeigynas, 49). Iš patirties žinome, kad krikščioniškajame gyvenime nuolat esame gundomi, ypač patiriame pagundą atsiskirti nuo Dievo, nuo jo valios, nuo bendrystės su juo ir taip vėl pakliūti į pasaulio vilionių žabangus. O Krikštas mus parengia, suteikia mums stiprybės šioje kasdieninėje kovoje, taip pat kovoje prieš velnią, kuris, pasak šventojo Petro, kaip liūtas bando mus praryti ir sunaikinti.

Po maldos katechumenų krūtinės taip pat patepamos aliejumi, kuris sustiprina katechumenus galia pasipriešinti velniui ir nuodėmei prieš žengiant prie krikštyklos ir atgimstant naujam gyvenimui (plg. Aliejų šventinimo apeigos). Dėl aliejaus savybės įsiskverbti į odą ir suteikti kūnui stiprybės senovės laikų imtynininkai įsitrindavo juo kūną, idant jų raumenys įgytų gerą tonusą ir jie galėti lengviau ištrūkti iš priešininko gniaužtų. Dėl šios simbolikos pirmųjų amžių krikščionys Krikšto kandidatų kūną patepdavo vyskupo palaimintu aliejumi [1], parodydami šiuo „išganymo ženklu“, kad Gelbėtojo Kristaus galia stiprina kovoje prieš piktąjį ir padeda jį nugalėti (plg. Kūdikių Krikšto apeigynas, 87).

Mus vargina kova su blogiu stengiantis nepasiduoti piktojo vilionėms, atgauti jėgas po sekinančios kovos, tačiau reikia žinoti, jog visas krikščioniškasis gyvenimas yra kova. Taip pat turime žinoti – nesame vieni: motina Bažnyčia meldžiasi, kad jos vaikai, atgimę per Krikštą, nesukluptų dėl piktojo žabangų, bet įveiktų juos Kristaus Paschos galia. Sustiprinti Prisikėlusio Kristaus, nugalėjusio šio pasaulio kunigaikštį (plg. Jn 12, 31), mes taip pat galime kartoti su šv. Pauliaus tikėjimu: „visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Mes visi galime nugalėti, nugalėti viską, tačiau ta stiprybe, kuri kyla iš Jėzaus.