Tęsdamas Krikšto apeigų apmąstymą, šiandien noriu aptarti pagrindines apeigas, vykstančias prie krikštyklos. Pirmiausia atkreipkime dėmesį į vandenį: šaukiamasi Šventosios Dvasios, kad jis įgytų atgimdančią ir atnaujinančią galią (plg. Jn 3, 5 ir Tit 3, 5). Vanduo yra gyvybės ir sveikatos versmė, o dėl jo trūkumo sunyksta derlius kaip dykumoje; tačiau vanduo gali būti ir mirties priežastis, kai potvynis viską užlieja ar nusineša. Galiausiai vanduo turi savybę plauti, valyti, švarinti.

Remiantis šia visuotinai pripažįstama prigimtine simbolika Biblijoje aprašomas Dievo įsikišimas ir pažadai naudojantis vandens ženklu. Tačiau vanduo, kaip toks, savaime neturi nuodėmių atleidimo galios, kaip šv. Ambraziejus aiškindavo ką tik pakrikštytiesiems: „Matei vandenį, bet ne kiekvienas vanduo išgydo: išgydo vanduo, turintis Kristaus malonę... Nors veikia vanduo, bet veiksmingumą suteikia Šventoji Dvasia“ (De sacramentis 1, 15).

Todėl Bažnyčia šaukiasi Šventosios Dvasios veikimo per vandenį, „kad visi Krikštu mirusieji ir palaidotieji su Kristumi kartu su juo ir prisikeltų gyventi“ (Kūdikių Krikšto apeigynas, 54). Pašventinimo maldoje sakoma, jog Dievas paruošė vandenį būti „Krikšto ženklu“, ir primenami pagrindiniai bibliniai provaizdžiai: pradžioje virš vandenų pleveno Dievo Dvasia, kad iš jų kiltų gyvybė (Pr 1, 1–2); tvano vandenys žymėjo nuodėmės pabaigą ir naujo gyvenimo pradžią (plg. Pr 7, 6–8, 22); per Raudonosios jūros vandenis Abraomo sūnūs buvo išvaduoti iš Egipto nelaisvės (plg. Iš 14, 15–31). Susiejant su Jėzumi primenamas jo krikštas Jordane (plg. Mt 3, 13–17), iš Jėzaus šono ištekėjęs kraujas ir vanduo (plg. Jn 19, 31–37), taip pat paliepiama, kad mokiniai krikštytų visas tautas Švenčiausiosios Trejybės vardan (plg. Mt 28, 19). Atmindami tai, prašome Dievą, kad krikštyklos vanduo įgautų mirusio ir prisikėlusio Kristaus malonę (Kūdikių Krikšto apeigynas, 54). Taip šis vanduo perkeičiamas vandeniu, turinčiu Šventosios Dvasios galią. Tuo vandeniu, apdovanotu Šventosios Dvasios galia, krikštijame žmones, suaugusius, vaikus, visus.

Pašventinus vandenį krikštykloje reikia parengti širdį priimti Krikštą. Tai vyksta atsižadant šėtono ir išpažįstant tikėjimą – tai du glaudžiai tarpusavyje susiję aktai. Kokiu mastu sakau „ne“ velnio vilionėms – to, kuris skaldo, tokiu ir įstengiu ištarti „taip“ Dievui, kuris mane kviečia, kad tapčiau panašus į Jį mintimis ir veiksmais. Velnias skaldo; Dievas visada vienija bendruomenę, vienija žmones į vieną tautą. Neįmanoma priklausyti Kristui keliant sąlygas. Reikia nutraukti tam tikrus ryšius, kad galėtų sustiprėti kiti ryšiai; arba tau gera su Dievu, arba gera su velniu. Todėl atsižadėjimas ir tikėjimo aktas eina poroje. Reikia sudeginti paskui save tiltus, pamiršti juos ir leistis nauju Keliu, kuris yra Kristus.

Atsakymas į klausimą: „Ar atsižadate piktosios dvasios, visų jos darbų ir vilionių?“ yra formuluojamas vienaskaitos pirmuoju asmeniu: „Atsižadu!“ Tuo pačiu būdu išpažįstamas Bažnyčios tikėjimas tariant: „Tikiu.“ Aš atsižadu ir aš tikiu: tai Krikšto pagrindas. Tai atsakingas pasirinkimas, kuris turi būti perkeltas į konkrečius gestus, išreiškiančius pasitikėjimą Dievu. Tikėjimo aktas suponuoja įsipareigojimą, o Krikštas padeda jo ištvermingai laikytis įvairiose gyvenimo situacijose ir išbandymuose. Atsiminkime senovinę Izraelio išmintį: „Mano vaike, jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui“ (Sir 2, 1), taigi būk pasiruošęs kovai. Šventosios Dvasios buvimas mums duoda jėgų gerai kovoti.

Brangūs broliai ir seserys, kai panardiname pirštus į švęstą vandenį įeidami į bažnyčią – paliečiame vandenį ir darome kryžiaus ženklą, su džiaugsmu ir dėkingumu pamąstykime apie Krikštą, kurį priėmėme. Tas švęstas vanduo primena mums Krikštą, ir ištarkime savo „Amen“ ir „džiaugiuosi“, idant gyventume panardinti Švenčiausiosios Trejybės meilėje.