Šiandien baigiame katechezių ciklą apie Krikštą. Dvasiniai šio sakramento padariniai nematomi akimis, bet veikia žmogaus širdyje – jis tampa nauju kūriniu, ir tai parodo baltas drabužis ir įteikiama uždegta žvakė.

Po atgimdančio nuplovimo, turinčio galią iš naujo kurti žmogų tikrame šventume pagal Dievo paveikslą (plg. Ef 4, 24), nuo ankstyvųjų amžių buvo savaime suprantama naujai pakrikštytuosius aprengti nauju baltu drabužiu, žyminčiu iš Kristaus Šventojoje Dvasioje gauto gyvenimo spindesį. Baltas drabužis simboliškai išreiškia tai, kas įvyko per sakramento teikimą, ir skelbia perkeistųjų į Dievo šlovę būklę.

Šventasis Paulius primena, ką reiškia apsirengti Kristumi, paaiškindamas, kokias dorybes pakrikštytieji turi ugdyti: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 12–14).

Taip pat per apeigas įteikiama nuo paschalo uždegta žvakė primena Krikšto padarinį: „Deganti žvakė tegu primena tau Kristų – mūsų šviesą“, – sako kunigas. Tie žodžiai primena, jog ne mes esame šviesa, bet Jėzus Kristus (Jn 1, 9; 12, 46), kuris prisikėlė ir nugalėjo blogio tamsybes. Mūsų pašaukimas – priimti Jo spindesį! Kaip nuo paschalo liepsnos uždegamos atskiros žvakės, taip prisikėlusio Viešpaties meilė uždega pakrikštytųjų širdis, pripildydama jas šviesos ir šilumos. Todėl nuo pirmųjų amžių Krikštas būdavo vadinamas „apšvietimu“, o apie pakrikštytuosius būdavo sakoma, kad jie yra „apšviestieji“.

Toks yra krikščioniškasis pašaukimas: gyventi kaip šviesos vaikams, laikytis tikėjimo (plg. Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos; Jn 12, 36). Krikštijant vaikus jų tėvams drauge su krikštatėviais tenka užduotis rūpestingai palaikyti Krikšto malonės liepsną vaikuose ir padėti jiems išlikti tikėjime (plg. Kūdikių Krikštas, 66). „Tikėjimą geriau pažinti reikalauja ir pats sakramentas, ir vaiko teisė, kad būtų krikščioniškai auklėjamas, t. y. ilgainiui suprastų Dievo per Kristų teikiamą malonės svarbą ir Krikštu gautą tikėjimą noriai liudytų gyvenimu“ (Kūdikių Krikštas. Įvadas, 3).

Gyvas Kristaus buvimas, kurį reikia saugoti, ginti ir ugdyti, tampa mūsų žingsnius nušviečiančiu žibintu; šviesa, nurodančia mūsų pasirinkimams kryptį; liepsna, kuri sušildo širdį keliaujant į susitikimą su Viešpačiu ir įgalina pagelbėti mūsų kelionės bendrakeleiviams, kol galiausiai pasieksime jau nebeišardomą vienybę su Juo. Tą dieną, kaip sakoma Apreiškimo knygoje: „Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 5).

Krikšto apeigos pabaigiamos Tėve mūsų – tai Dievo vaikų bendruomenės malda. Krikštu atgimdyti vaikai gaus Šventosios Dvasios dovanos pilnatvę per Sutvirtinimą, jie dalyvaus Eucharistijoje, mokydamiesi, ką reiškia kreiptis į Dievą žodžiu „Tėve“.

Baigdamas katechezes apie Krikštą kiekvienam iš jūsų kartoju kvietimą, kurį taip pat išreiškiau apaštališkajame paraginime Gaudete et exsultate, 15: „Leisk Krikšto malonei šventumo kelyje duoti vaisių. Viską atverk Dievui ir vis iš naujo rinkis Dievą. Neprarask drąsos, nes turi Šventosios Dvasios jėgos, kad tai būtų įmanoma. Juk šventumas tavo gyvenime iš esmės yra Šventosios Dvasios vaisius (plg. Gal 5, 22–23).“