Baigus katechezes apie Krikštą, dienos po Sekminių iškilmės kviečia mus apmąstyti tą liudijimą, kurį Dvasia įkvepia pakrikštytiesiems, išjudindama jų gyvenimą, atverdama jį kitų labui. Jėzus savo mokiniams patikėjo didžią misiją: „Jūs esate žemės druska, jūs esate pasaulio šviesa“ (plg. Mt 5, 13–16). Šie įvaizdžiai ragina mus apsvarstyti savo elgesį, nes tiek druskos trūkumas, tiek jos perteklius pagadina maisto skonį, panašiai ir šviesos trūkumas arba jos perteklius trukdo regėti. Tik Kristaus Dvasia gali iš tikrųjų paversti mus druska, suteikiančia skonį ir saugančia nuo sugedimo, taip pat šviesa, kuri nušviečia pasaulį! Tai yra dovana, ją gauname Sutvirtinimo sakramentu (Chrismatio), ir dabar aš norėčiau ją apmąstyti. Ji vadinama „Sutvirtinimu“, nes sutvirtina Krikštą ir sustiprina jo malonę (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1289). Taip pat vadinama „Chrismatio“, nes Dvasią priimame per patepimą „krizma“ – vyskupo pašventintu kvapniu aliejumi. Ši sąvoka taip pat nurodo Kristų, Pateptąjį Šventąja Dvasia.

Pirmasis žingsnis yra per Krikštą atgimti dieviškajam gyvenimui; dera elgtis kaip Dievo vaikams, tapti panašiems į Kristų, besidarbuojantį šventojoje Bažnyčioje, leidžiantį mums įsitraukti į jo misiją pasaulyje. Tai padaro patepimas Šventąja Dvasia: „Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu“ (plg. Sekminių sekvencija). Be Šventosios Dvasios galios nieko negalime: Dvasia teikia mums jėgos eiti pirmyn. Visas Jėzaus gyvenimas buvo gaivinamas Dvasios, panašiai kaip Bažnyčios ir kiekvieno jos nario gyvenimas yra vedamas tos pačios Dvasios.

Jėzus, pradėtas Šventosios Dvasios galia Mergelėje Marijoje, pradeda savo misiją po to, kai išniręs iš Jordano vandens yra pašventinamas Dvasios, kuri nusileidžia ir lieka ant jo (plg. Mk 1, 10; Jn 1, 32). Jis tai raiškiai skelbia Nazareto sinagogoje: gražu, kaip Jėzus prisistato, tai Jėzaus „tapatybės kortelė“ Nazareto sinagogoje! Paklausykime, kaip jis tai daro: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jėzus prisistato savo miestelio sinagogoje kaip Pateptasis, tas, kuris pateptas Šventąja Dvasia.

Jėzus yra pilnas Šventosios Dvasios, jis yra Tėvo žadėtos Dvasios versmė (plg. Jn 15, 26; Lk 24, 49; Apd 1, 8; 2, 33). Iš tikrųjų Velykų vakare Prisikėlusysis kvepia į savo mokinius sakydamas „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22); o Sekminių dieną, kaip žinome, Šventosios Dvasios galybė nužengia ant apaštalų ypatingu būdu (plg. Apd 2, 1–4).

Prisikėlusio Kristaus „kvėpimas“ pripildo Bažnyčios plaučius gyvybės; o „pripildytų Šventosios Dvasios“ mokinių lūpos atsiveria skelbti didžius Dievo darbus (plg. Apd 2, 1–11).

Sekminės, kurias šventėme praėjusį sekmadienį, Bažnyčiai yra tai, kas Kristui buvo prie Jordano gautas Dvasios patepimas, Sekminės yra misionieriškas impulsas, raginantis atiduoti gyvenimą dėl žmonių pašventinimo, dėl Dievo garbės. Dvasia veikia kiekviename sakramente, o Sutvirtinime ji veikia ypatingu būdu, kai „tikintieji priima Šventąją Dvasią kaip dovaną“ (Paulius VI. Apaštališkoji konstitucija Divinae consortium naturae). Patepimo momentu vyskupas taria žodžius: „Šiuoženklu priimkŠventosios Dvasios dovaną.“ Šventoji Dvasia yra didžiulė Dievo dovana. Mes visi turime savyje Dvasią. Ji yra mūsų širdyje, mūsų sieloje. Dvasia vadovauja mums gyvenime, kad žmonėms galėtume tapti tikra druska ir tikra šviesa.

Krikšto metu Šventoji Dvasia mus panardina Kristuje, o Sutvirtinime pats Kristus mus pripildo savo Dvasios, pašvęsdamas mus, kaip savo liudytojus, to paties gyvenimo ir misijos principo dalyvius pagal dangiškojo Tėvo planą. Sutvirtintojo teikiamas liudijimas parodo Šventosios Dvasios priėmimą ir klusnumą jos kūrybingam įkvėpimui. Klausiu: kaip galime matyti, kad gavome Dvasios dovaną? Jei vykdome Dvasios darbus, jei kalbame žodžius, kurių moko Dvasia (plg. 1 Kor 2, 13). Krikščioniškasis liudijimas yra daryti tik tai ir viską, ko iš mūsų prašo Kristaus Dvasia, suteikdama mums stiprybės tai įvykdyti.