Tęsdamas „Sutvirtinimo“, arba Chrismatio, temą šiandien norėčiau pabrėžti „šio sakramento ryšį su visu įkrikščioninimu“ (Sacrosanctum Concilium, 71).

Prieš priimdami dvasinį patepimą, patvirtinantį ir sustiprinantį Krikšto malonę, sutvirtinamieji kviečiami atnaujinti pažadus, kuriuos kažkada išsakė jų tėvai ir krikšto tėvai. Dabar jie patys išpažįsta Bažnyčios tikėjimą ir yra pasirengę atsakyti „Tikiu“ į vyskupo užduodamus klausimus. Jie ypač pasirengę išreikšti tikėjimą į „Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kuri Sekminių dieną nužengė ant apaštalų, o šiandien [jums] Sutvirtinimo sakramentu bus suteikta“ (Apeigynas „Sutvirtinimo sakramentas“, 23).

Kadangi Šventosios Dvasios atėjimas reikalauja širdžių, susibūrusių maldoje (plg. Apd 1, 14), po tylios maldos bendruomenėje vyskupas,ištiesdamas rankas virš sutvirtinamųjų, prašo Dievą įlieti į juos Šventąją Dvasią Globėją. Yra tik viena Dvasia (plg. 1 Kor 12, 4), tačiau ateidama pas mus ji atsineša gausybę dovanų: išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, pažinimo, maldingumo ir pagarbios Dievo baimės dvasią (plg. Apeigynas „Sutvirtinimo sakramentas“, 24–25). Biblijos ištraukoje girdėjome apie Šventosios Dvasios atnešamas dovanas. Pagal pranašą Izaiją, tai septynios dorybės, kurias Dvasia išlies ant Mesijo, kad jis įvykdytų savo misiją. Šventasis Paulius taip pat aprašo gausius Dvasios vaisius: tai „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Ši viena Dvasia dalija daugeriopas dovanas, praturtinančias vienintelę Bažnyčią: ji yra įvairovės Autorė, bet tuo pat metu ir vienybės Kūrėja. Taigi Dvasia teikia visus tuos turtus, kurie, nors būdami skirtingi, kuria harmoniją, t. y. visų krikščionių turimų dvasinių turtų vienybę.

Pagal apaštalų paliudytą tradiciją Dvasia, atbaigianti Krikšto malonę, yra perteikiama rankų uždėjimu (plg. Apd 8, 15–17; 19, 5–6; Žyd 6, 2). Prie šio biblinio gesto, idant būtų geriau išreiškiamas Dvasios išliejimas, persmelkiantis jį priimančius, nuo ankstyvųjų laikų buvo pridėtas patepimas aliejumi, kuris vadinamas krizma [1], jis ir šiandien tebėra vartojamas tiek Rytuose, tiek Vakaruose (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1289).

Aliejus – krizma – yra terapijos ir kosmetikos tikslams vartojama substancija, kuri patekdama į kūno audinius gydo žaizdas ir suteikia kvapą galūnėms; dėl šių savybių jis vartojamas perteikti biblinę ir liturginę simboliką ir išreikšti Šventosios Dvasios veikimą pašventinant ir persmelkiant pakrikštytuosius, papuošiant juos charizmomis. Šį sakramentą teikia vyskupas, krizma patepdamas sutvirtinamajam kaktą, uždėdamas rankas ir tardamas žodžius: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ [2] Šventoji Dvasia yra neregima dovana, kuri yra duodama, o krizma – jos regima žymė.

Kaktoje paženklintas kvapiu aliejumi padarytu kryžiaus ženklu sutvirtinamasis taip pat priima neišdildomą dvasinį įspaudą, „charakterį“, kuris dar tobuliau jį daro panašų į Kristų ir suteikia malonę skleisti gerą kvapsnį tarp žmonių (plg. 2 Kor 2, 15).

Pasiklausykime dar kartą šventojo Ambraziejaus kvietimo naujai sutvirtinamiesiems. Jis sakė: „Atmink, kad priėmei dvasinį įspaudą <...> ir išsaugok tai, ką priėmei. Dievas Tėvas tave užantspaudavo, Viešpats Kristus tave sutvirtino ir įdėjo tau į širdį Dvasios laidą“ (De mysteriis 7, 42: CSEL 73, 106; plg. KBK, 1303). Šventoji Dvasia yra neužtarnauta dovana. Ją dera priimti su dėkingumu ir suteikti erdvės jos neribotam kūrybingumui. Tai dovana, kurią reikia rūpestingai saugoti, ja klusniai sekti, leistis formuojamam kaip vaškui jos meilės šilumoje, kad galėtum „šiandienos pasaulyje atspindėti Jėzų Kristų“ (plg. Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 23).